Mokytojo profesija dažnai vadinama pašaukimu. Tai darbas, kurio neįmanoma atlikti vien pagal instrukcijas ar metodikas, nes kasdienybėje susipina ne tik žinių perteikimas, bet ir vaikų emocinė sveikata, tėvų lūkesčiai, švietimo sistemos reikalavimai bei paties mokytojo gebėjimas išlikti motyvuotam.

Apie tai, ką reiškia būti mokytoju šiandien, kalbamės „Vilniaus ritmu“ laidoje, kurioje vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina pradinių klasių mokytoją–metodininkę Jūratę Masiulienę. Ji daugiau nei dvidešimt metų dirba mokykloje, o savo darbą vadina ne pareiga, o mylima veikla.

Pašaukimas nuo vaikystės

Jau vaikystėje Jūratė jautė polinkį mokytojavimui. Ji prisimena, kaip kieme draugams diktuodavo diktantus, taisydavo jų sąsiuvinius. „Man atrodo, kad mokytojo profesija man buvo įskiepytas kelias dar mažai mergaitei būnant – noras kalbėti, vadovauti, įkvėpti kitus“, – sako ji.

Nors per savo gyvenimą išbandė ir kitų veiklų – dirbo profesionalia makiažo meistre, televizijos projektuose, su paauglių grupėmis – mokykla visada išliko svarbiausia. „Širdis vis tiek traukia prie vaikų. Net kai bandai kažką kito, supranti, kad tavo vieta yra klasėje“, – prisipažįsta pašnekovė.

Mokytojo vaidmuo šiandien

Pasak Jūratės, šiandien mokytojas nebėra tik žinių perteikėjas. Jis turi būti ir psichologas, ir tarpininkas tarp tėvų bei administracijos, ir lyderis klasėje. Dažnai iš mokytojo tikimasi, kad jis bus tarsi „animatorius“, kuris užtikrins, kad vaikams būtų linksma ir įdomu. Tačiau Jūratė pabrėžia: „Mūsų pareiga – mokyti, auklėti, nukreipti, bet nebūtinai visus linksminti.“

Šiuolaikinis mokytojas kasdien susiduria su didžiuliu informacijos kiekiu, įvairiais vaikų poreikiais, o kartu – su savo emocinės sveikatos iššūkiais. Jūratė neslepia, kad tarp pedagogų nemažai žmonių lankosi pas psichologus, ieško būdų, kaip tvarkytis su stresu. „Labai svarbu turėti veiklų, kurios padeda atsigauti – sportą, šokius, keliones ar kūrybą. Kitaip rizikuoji perdegti“, – teigia ji.

Valstybinės ir privačios mokyklos – skirtingos patirtys

Jūratė yra dirbusi tiek valstybinėje, tiek privačioje mokykloje. Didžiausias skirtumas, anot jos, – klasės dydis ir turimos priemonės. Valstybinėse mokyklose klasėse gali būti per 30 mokinių, o privačiose – apie 15–20, todėl lengviau individualiai dirbti su kiekvienu vaiku.

Privatus sektorius taip pat suteikia daugiau resursų: čia mokytojai gauna metodinę medžiagą, dalyvauja apmokymuose, gali naudotis modernia technika. „Tai leidžia mokytojui labiau atsiskleisti kūrybiškai. Bet šviesuliukų yra abiejose sistemose – viskas priklauso nuo žmogaus“, – pastebi Jūratė.

Prestižo klausimas

Vienas jautriausių aspektų – visuomenės požiūris į mokytojus. Anot Jūratės, mokytojo profesija Lietuvoje dar nėra tokia prestižinė, kokia turėtų būti. „Mums trūksta orumo. Dalis mokytojų tikrai jaučiasi gerbiami, bet daug kas pripažintų, kad visuomenėje pagarba sumažėjusi. Anksčiau autoritetas buvo stipresnis, dabar dažniau susiduriame su kritika“, – sako ji.

Kartais tėvai ar visuomenės nariai įsivaizduoja galintys geriau žinoti, kaip mokyti vaikus, lygiai taip, kaip keleiviai lėktuve manytų galintys nutupdyti orlaivį. „Tai ne tik mokytojų problema – su panašiu nepasitikėjimu susiduria ir gydytojai, ir kiti specialistai. Bet tokia realybė kelia daug įtampos“, – priduria ji.

Švietimo sistemos pokyčiai

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos švietime įvyko daug pokyčių: įvestos atnaujintos ugdymo programos, egzaminų reformos. Tačiau ne visos mokyklos buvo tam pasiruošusios – ypač valstybinės, kur dažnai trūksta vadovėlių ir metodinės pagalbos.

Privačiame sektoriuje situacija geresnė – ten mokytojai greičiau gauna apmokymus, pagalbą, konsultacijas. Tačiau visoje sistemoje tebėra neišspręstų klausimų – nuo mokytojų krūvio ir biurokratijos iki emocinės vaikų sveikatos užtikrinimo.

Svajonių mokykla

Paklausta, kokia turėtų būti lietuviška mokykla, kad vaikai iš jos išeitų su gražiausiais prisiminimais, Jūratė pabrėžia emocinės sveikatos svarbą. „Turime užtikrinti, kad vaikai jaustųsi saugūs, kad būtų mažiau patyčių ir daugiau bendradarbiavimo tarp tėvų, mokytojų ir mokinių“, – sako ji.

Jūratė tiki, kad mokykla turi ne tik ruošti egzaminams, bet ir ugdyti sąmoningus, stiprius žmones, gebančius džiaugtis gyvenimu.

Kodėl verta būti mokytoju?

Laidos pabaigoje Jūratė sako paprastai: „Jeigu nori kurti prasmingus santykius ir palikti pėdsaką žmonių širdyse, mokytojo darbas yra pati oriausia ir nuostabiausia profesija.“ Nepaisant iššūkių, tai profesija, suteikianti galimybę auginti kartą po kartos, dovanoti jiems žinias, vertybes ir šilumą.“