Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina dailininką freskistą Vytautą Pošką – vieną ryškiausių įvietinto meno kūrėjų Lietuvoje. Pokalbis atveria duris į unikalų freskos pasaulį, kuriame menas tampa ne tik estetiniu, bet ir architektūriniu, istoriniu bei socialiniu reiškiniu.
Freska – menas, kuris lieka
Skirtingai nei tapyba ant drobės, freska yra neatsiejama nuo erdvės – jos negalima „nukabinti“ ar pakeisti. Vytautas Poška pabrėžia, kad monumentalus menas reikalauja visiškai kitokio mąstymo: kūrinys turi būti suvokiamas iš tolo, derėti su architektūra ir aplinka, o jo sprendimai – aiškūs, lakoniški ir ilgaamžiai.
Nuo idėjos iki įgyvendinimo
Freskos gimimas – ilgas ir sudėtingas procesas. Prieš pradedant kūrybą vyksta konkursai, derinimai su institucijomis, architektais ir bendruomenėmis. Visa tai gali užtrukti net pusmetį ar ilgiau, o pats įgyvendinimas dažnai trunka kelis mėnesius.
Menininkas akcentuoja, kad tai – komandinis darbas. Vien kūrybos nepakanka – būtinas bendradarbiavimas su architektais, inžinieriais ir kitais specialistais.
Įvietintas menas ir ryšys su miestu
Vienas svarbiausių freskos principų – ryšys su vieta. Kūrinys negali būti atsitiktinis: jis turi atspindėti konkrečios erdvės istoriją, identitetą ir kontekstą.
Vytautas Poška pabrėžia, kad Vilniuje kuriamas menas turėtų remtis miesto istorija, simbolika ir kultūriniu pagrindu, o ne būti vien dekoratyvus. Pasak jo, turinys yra svarbiausia meno dalis.
Technika, tikslumas ir rizika
Klasikinė freskos technika reikalauja ypatingo tikslumo – dažai tepami ant šlapio tinko, o klaidų taisyti neįmanoma. Todėl kiekvienas žingsnis turi būti kruopščiai suplanuotas.
Darbas dažnai vyksta sudėtingomis sąlygomis – ant pastolių, riboto matomumo aplinkoje, o galutinis rezultatas pilnai atsiskleidžia tik nuėmus konstrukcijas.
Kūryba ir technologijos
Nors šiuolaikinės technologijos – projektoriai, sienų spausdintuvai ar net dronai – gali padėti techniniame procese, menininkas pabrėžia, kad idėja visada gimsta žmogaus galvoje.
Technologijos yra tik įrankis, tačiau kūrybinis turinys ir originalumas išlieka esminė vertė.
Restauravimas ir istorijos išsaugojimas
Pokalbyje aptariamas ir restauravimo procesas – subtilus darbas, reikalaujantis pagarbos autentiškumui. Skirtingai nei kuriant naują kūrinį, restauratorius turi „neužgožti“ originalo.
Vytautas Poška dalijasi patirtimi dirbant prie istorinių freskų atkūrimo Vilniuje ir akcentuoja, kad tokie projektai leidžia prisiliesti prie miesto istorijos sluoksnių.
Atsakomybė viešosiose erdvėse
Freskos tampa viešosios erdvės dalimi, todėl menininkui tenka didelė atsakomybė. Kūriniai veikia miesto veidą, gyventojų kasdienybę ir net kultūrinę atmintį.
Pasak Vytauto Poškos, svarbu kurti prasmingą turinį, kuris turėtų išliekamąją vertę ir būtų suprantamas ateities kartoms.
Vilnius kaip kūrybos erdvė
Menininkas dalijasi ir savo svarbiausiais darbais Vilniuje – nuo Antakalnio projektų iki kūrinių prie istorinių objektų. Jis taip pat kalba apie miesto kaitą, kultūrinius iššūkius ir poreikį išlaikyti stiprų, istorija paremtą identitetą.
