Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina dainininkę ir dainų autorę Viktoriją Rupeikytę, klausytojams geriau žinomą sceniniu vardu Viktorija. Tai ramus ir atviras pokalbis apie kelią, kuriuo atlikėja ėjo daugelį metų, kol šiandien atsidūrė ten, kur jaučiasi savo vietoje – be vidinio triukšmo ir be poreikio kam nors ką nors įrodyti.

Muzika nuo vaikystės: vieta, kur galima pasislėpti

Viktorijos santykis su muzika prasidėjo dar vaikystėje. Dainavimas su mama, kelias į muzikos mokyklą, vėliau – konservatorija. Muzika nuo pat pradžių jai buvo ne pareiga ar papildomas užsiėmimas, o erdvė, kurioje ji jautėsi saugi.

„Aš jau nuo penkių metų žinojau, kad noriu kurti. Man tai buvo vieta, kur galiu nuo viso pasaulio pasislėpti.“

Skirtingai nei daugelis vaikų, kurie muzikos mokyklą prisimena kaip prievartą ar disciplinos pamoką, Viktorijai tai buvo natūralus pasirinkimas. Ji anksti suprato, kad muzika nebus tik hobis – tai taps jos gyvenimo būdu.

Operinis dainavimas ir ribotas pasirinkimas

Vos keturiolikos metų Viktorija įstojo į konservatoriją ir pradėjo studijuoti operinį dainavimą. Tai buvo ne iki galo apgalvotas žanro pasirinkimas, o labiau tuo metu egzistavusi realybė – alternatyvų paprasčiausiai nebuvo.

„Aš net nežinojau, kad egzistuoja skirtingi žanrai. Galvojau, kad dainavimas yra tiesiog dainavimas.“

Klasikinis dainavimas suteikė tvirtą techninį pagrindą, tačiau kūrybiškai jos širdis visada krypo kitur. Net ir studijuodama klasiką, ji slapta rašė savo dainas, ieškojo savos kalbos ir savos formos.

Kūryba kitiems ir pauzė sau

Baigusi studijas Viktorija ilgą laiką kūrė kitiems atlikėjams. Per šį etapą gimė daugybė dainų, kurios nebuvo atliekamos jos pačios. Iš šalies tai galėjo atrodyti kaip sėkmingas laikotarpis, tačiau viduje vis dažniau atsirasdavo tuštumos jausmas.

„Aš labai daug parašiau ne sau. Ir vienu metu supratau, kad man kažko trūksta.“

Vėliau sekė kelių metų pertrauka – sąmoningas sustojimas, kai ji beveik nekūrė sau, bet rašė kitiems. Šis laikas tapo savotišku poilsiu ir savęs perkrovimu.

„Kai kūri kitiems, tu nesusitelki į save. Man tai buvo poilsis.“

Disciplina vietoje įkvėpimo

Pokalbyje daug dėmesio skiriama kūrybos procesui. Viktorija atvirai sako, kad įkvėpimas nėra esminis dalykas kūryboje – svarbiausia disciplina ir nuolatinis darbas.

„Įkvėpimas ateina tada, kada nori. Jeigu jo lauksi, gali niekada nieko neparašyti.“

Ji kūrybą lygina su raumeniu, kuris stiprėja tik tada, kai yra nuolat naudojamas. Kuo daugiau rašai, tuo platesnis tampa žodynas, gilesnės mintys, tikslesnė saviraiška.

Lietuvių kalba kaip grįžimas namo

Ankstesnėje kūryboje Viktorija rašė ir anglų kalba, tačiau su laiku šio pasirinkimo atsisakė. Ji sako, kad lietuvių kalba atvėrė daug gilesnį ryšį su pačia savimi.

„Kai parašiau pirmą dainą lietuviškai, supratau, kad tai yra mano kraujas.“

Šiandien ji nebejaučia noro grįžti prie anglų kalbos – lietuvių kalba tapo jos natūralia kūrybos terpe.

„Kodėl“ daina apie laukimą, kurio nereikia

Laidoje pristatoma naujausia Viktorijos daina „Kodėl“, viena artimiausių jos kūrinių. Daina gimė labai greitai – iš įkvėpimo, per kelias minutes, o vėliau tobulinama jau ramiai.

„Kai klausau šitos dainos, aš kažkur išskrendu.“

Pasak atlikėjos, „Kodėl“ kalba apie žmones, kurie laukia to, ko laukti nereikėtų – apie meilę, kuri neatsako tuo pačiu.

„Jeigu tavęs nemyli ir neieško, tai yra nesveika meilė.“

Koncertai ir santykis su klausytoju

Nors Viktorijos dainos renka milijonus perklausų, ji ilgą laiką vengė solinių koncertų. Priežastis – vidinis jausmas, kad scenoje reikia duoti daugiau nei tik dainas.

„Aš visada galvojau, kad neturiu žmonėms dar ką duoti.“

Vis dėlto šiandien atlikėja pripažįsta – šis etapas baigėsi. Koncertai jau planuojami, o santykis su publika tampa vis artimesnis.

„Man pats gražiausias grįžtamasis ryšys – kai matau, kad žmonės dainuoja kartu.“

Buvimas čia ir dabar

Pokalbio pabaigoje Viktorija sako, kad šiandien ji nebeplanuoja savęs penkeriems ar dešimčiai metų į priekį. Jai svarbiausia būti čia ir dabar, kurti tai, kas ateina natūraliai, ir klausytis savo vidinio balso.

„Aš tiesiog būnu, rašau, kas rašosi, ir žiūriu, kur mane tas kelias nuneš.“

Tai pokalbis apie brandą, ramybę ir pasitikėjimą savimi – be skubėjimo ir be triukšmo.