Laidoje „Vilniaus ritmu“ išsamus ir atviras pokalbis apie teatrą, kuris gimė iš laisvės dvasios ir iki šiol išlieka ištikimas savo vertybėms. Vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina Ritą Urbonavičiūtę – Užupio dramos teatro meno vadovę ir režisierę, bei Lindą Urboną – Lietuvos ir Sakartvelo teatro režisierę.

Užupio teatras kaip kultūrinis reiškinys

Užupio dramos teatras – tai nepriklausomas teatras, kurio šaknys siekia Vilniaus Užupio gimnaziją ir 2000-uosius metus. Nuo pat pradžių jis formavosi kaip bendruomeniškas, atviras ir drąsus kūrybinis reiškinys, jungiantis profesionalus, mėgėjus ir miestą.

„Tai teatras, gimęs iš Užupio – iš vietos, kur daug laisvės, kur gyva atskiros respublikos dvasia“, – pasakoja Rita Urbonavičiūtė.

Teatras ilgą laiką buvo klajojantis: spektakliai vyko kiemuose, netradicinėse erdvėse, vėliau – Lietuvoje ir užsienyje. Šis kelias suformavo ypatingą santykį su žiūrovu – gyvą, artimą ir grindžiamą pasitikėjimu.

Klasika ir inovacija – ne priešprieša

Užupio dramos teatro kūrybinė kryptis aiški: pagarba klasikinei dramaturgijai ir atsargus, prasminis santykis su inovacija. Čia technologijos nėra savitikslės, jos niekada neužgožia medžiagos.

„Inovacija nėra projekcijos ar efektai. Inovacija yra tai, ką pajunta žiūrovas“, – pabrėžia režisierė.

Teatre statomi kūriniai jungia klasikinę dramaturgiją ir šiuolaikinį žmogų — nuo Šekspyro sonetų interpretacijų iki spektaklių, analizuojančių amžių, tapatybę, vidinį ir išorinį žmogaus pasaulį.

Kaip gimsta spektaklis?

Pasak Ritos Urbonavičiūtės, spektaklis prasideda nuo asmeninės temos – to, kas šiuo gyvenimo etapu yra svarbu pačiam kūrėjui.

„Aš renkuosi medžiagą savo sielai. Analizuodama kūrinį, aš analizuoju ir save“, – sako ji.

Šis vidinis darbas virsta sceniniu pasakojimu, kuriame kartu auga ir kūrėjas, ir žiūrovas. Tai procesas, kuriame nėra siekio „įtikti“, bet yra siekis kalbėtis.

Žiūrovas – lygiavertis dialogo dalyvis

Užupio teatro žiūrovas apibūdinamas kaip ieškantis, jautrus ir drąsus. Jam nebūtina viską suprasti racionaliai – svarbiausia, kad jis jaustų.

„Jeigu žiūrovas jaučia, vadinasi, įvyko teatras“, – sako Rita Urbonavičiūtė.

Didžioji teatro magija, pasak kūrėjų, gimsta tuomet, kai scenoje ir salėje susikuria bendras energetinis laukas – kai aktorius ir žiūrovas tampa vienu.

Teatro namai prie upės ir žvilgsnis į ateitį

Šiandien Užupio dramos teatras kuria Teatro kranto erdvėje, šalia upės. Pasak kūrėjų, ši vieta tapo ne tik fiziniais namais, bet ir įkvėpimo šaltiniu.

„Upė nuplauna viską, kas nereikalinga, ir atneša naują bangą“, – skamba laidoje.

Ateityje teatras planuoja naujas premjeras, gastroles Lietuvoje ir kvietimą jungtis kitiems kūrėjams. Nepaisant iššūkių, Užupio dramos teatras renkasi tęsti kelią, paremtą amžinomis vertybėmis: pagarba žmogui, kūriniui ir gyvam dialogui.