Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina istoriką, kultūros paveldo tyrėją, Vilniaus universiteto profesorių ir UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertinimo tarybos narį Rimvydą Laužiką. Pokalbis prasideda nuo klausimo, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastas: kas iš tiesų yra nematerialus paveldas? Tačiau netrukus tampa aišku, kad tai ne tik dainos, šokiai, amatai ar šventiniai papročiai. Tai ir mūsų valgymo tradicijos, gebėjimai, atmintis, bendruomenių praktikos bei visa tai, kas perduodama iš kartos į kartą.

Paveldas, kurio negalima paliesti

Dažnai kalbėdami apie paveldą pirmiausia įsivaizduojame pilis, bažnyčias, senus pastatus ar muziejuose saugomus daiktus. Tačiau nematerialus paveldas gyvena ne sienose ir ne eksponatuose, o žmonėse. Tai žinios, įgūdžiai, papročiai ir noras juos tęsti.

Kaip laidoje sako prof. Rimvydas Laužikas, „nematerialus paveldas, tai kas yra mūsų galvose“. Tai gali būti gebėjimas nupinti verbą, surišti sodą, paruošti tradicinį valgį, atpažinti gamtos ženklus ar švęsti Kūčias taip, kaip tai darė ankstesnės kartos.

Kodėl nematerialus paveldas toks trapus?

Profesorius atkreipia dėmesį, kad nematerialus paveldas yra kur kas trapesnis nei materialus. Pastatai gali išlikti šimtmečius, tačiau tradicijos gyvuoja tik tol, kol yra žmonių, kurie jas praktikuoja ir perduoda kitiems. Tai ypač ryšku kalbant apie Vilnių, kuris po Antrojo pasaulinio karo neteko didelės dalies savo gyventojų ir kartu – daugybės kultūrinių sluoksnių.

„Kai kalbam apie nematerialų paveldą, jo negalima žiūrėti iš išorės. Jo savybė yra ta, kad arba aš esu viduje ir jį kultivuoju ir perduodu kitiems, arba jis išnyksta“, – pabrėžia pašnekovas.

Kas tampa paveldu?

Laidoje aptariama, kad nematerialus paveldas turi būti gyvas, svarbus bendruomenei ir perduodamas iš kartos į kartą. Neužtenka vien to, kad kažkas yra populiaru ar dažnai vartojama. Tradicija turi turėti tęstinumą, būti atpažįstama kaip bendruomenės tapatybės dalis ir neprieštarauti žmogaus teisėms ar pagarbai kitoms bendruomenėms.

R. Laužikas pateikia ir aiškų pavyzdį: nors pica Lietuvoje labai populiari, jos dar negalėtume vadinti Lietuvos kulinariniu paveldu, nes ji nėra perduodama iš kartos į kartą kaip sava tradicija.

Paveldas kaip minkštoji galia

Svarbi pokalbio dalis skirta kultūrai kaip minkštajai galiai. Maistas, papročiai, šventės ir tradicijos tampa ne tik bendruomenės savastimi, bet ir šalies įvaizdžio dalimi. Per kultūrą valstybė gali pasakoti apie save pasauliui, kurti atpažįstamumą ir stiprinti tapatybę.

Pasak profesoriaus, kultūros komunikacija yra natūrali ir reikalinga, kol ji išlieka tiesos erdvėje. „Kur baigiasi paveldo komunikacija, prasideda propaganda? Dažniausiai tai yra turbūt santykis su tiesa“, – sako R. Laužikas.

Lietuva ir gastronominė diplomatija

Laidoje kalbama ir apie tai, kad Lietuva vis dar neturi aiškios, nuoseklios gastronominės diplomatijos strategijos. Profesorius lygina Lietuvos situaciją su Lenkija, kuri savo virtuvę pasauliui pristato strategiškai ir kryptingai. Tuo metu Lietuvoje dažnai apsiribojama pavieniais renginiais ar iniciatyvomis.

R. Laužiko teigimu, Lietuva dėl to praranda dalį savo matomumo. Pasaulyje daugelis šalių turi aiškiai atpažįstamus gastronominius simbolius: Italija siejama su pica, Japonija su sušiais, Lenkija su pierogi. O Lietuva šiuo požiūriu dar dažnai lieka ne iki galo atpažinta.

Kodėl šaltibarščiai, o ne cepelinai?

Viena ryškiausių pokalbio temų – šaltibarščiai. Profesorius teigia, kad būtent jie galėtų tapti stipriu Lietuvos gastronominio įvaizdžio elementu. Jo manymu, šaltibarščiai turi gilesnius istorinius sluoksnius nei cepelinai, kurie Lietuvos virtuvėje įsitvirtino gerokai vėliau ir ypač sustiprėjo sovietmečiu.

„Aš labai džiaugiuosi šaltibarščiais, bet ne cepelinais“, – laidoje sako R. Laužikas. Pasak jo, šaltibarščių tradicija siekia kur kas senesnius laikus, yra susijusi su platesniu regioniniu paveldu ir gali tapti įdomiu, šiuolaikišku Lietuvos pristatymo pasauliui ženklu.

Kai maistas tampa geopolitikos klausimu

Pokalbyje aptariama ir tai, kodėl kartais dėl maisto kyla kultūriniai ar net politiniai ginčai. Barščiai, šaltibarščiai, kimčiai ar kiti patiekalai gali tapti ne tik kulinarijos, bet ir tapatybės klausimu. Tačiau, kaip pabrėžia profesorius, dažniausiai tokie ginčai kyla ne dėl paties patiekalo, o dėl gilesnių politinių ar istorinių konfliktų.

Nematerialus paveldas nėra daiktas, kurį vienas turi, o kitas nebeturi. Kultūra veikia kaip ryšių tinklas, todėl vienas patiekalas ar tradicija gali būti svarbi kelioms bendruomenėms vienu metu.

„Mes vienu metu galim turėti dvigubą tapatumą ir nieko dėl to nenutinka“, – sako R. Laužikas, kalbėdamas apie bendras regionines tradicijas.

Ar šaltibarščiai gali patekti į paveldo sąrašą?

Laidoje aptariama ir galimybė šaltibarščių gamybos tradiciją įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Pasak pašnekovo, tai įmanoma, tačiau tokia iniciatyva turi kilti ne iš institucijų, o iš bendruomenės. Būtent žmonės, kuriems ši tradicija svarbi, turėtų imtis iniciatyvos ir parodyti, kad šaltibarščiai jiems yra ne tik patiekalas, bet ir tapatybės dalis.

„Tai turi kilti iš apačios, iš bendruomenės“, – pabrėžia profesorius.

Apie ką ši laida?

Šis „Vilniaus ritmu“ pokalbis – apie paveldą, kuris nėra užrakintas muziejuose. Apie tradicijas, kurios gyvena tik tada, kai jas praktikuojame. Apie maistą, kuris gali tapti šalies vizitine kortele. Ir apie tai, kodėl šaltibarščiai yra ne tik vasaros patiekalas, bet ir platesnis pasakojimas apie Lietuvos istoriją, kultūrą, tapatybę bei vietą pasaulyje.