Laidos „Vilniaus ritmu“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė šįkart kviečia pasiklausyti pokalbio, kuriame miestas tampa ne tik vieta gyventi, bet ir gyva, jaučianti būtybė. Studijoje – Vilniaus klubo mokslo premijos komisijos pirmininkė prof. Alina Pūrienė ir architektė-urbanistė Aušrinė Neniškytė, šių metų Vilniaus klubo mokslo premijos laureatė. Kartu jos kalba apie miestą, kuris gali būti tyrinėjamas ne tik per architektūros ar urbanistikos prizmę, bet ir per emocijas – kaip mes jį jaučiame, kaip jis mus veikia ir kokias patirtis palieka.

Mokslo premija, skatinanti pažinti Vilnių kitaip

„Susirinkome šiandien kalbėti apie Vilniaus klubo mokslo premiją – kasmetinį geriausio Vilniui skirto mokslo darbo rinkimą,“ – pasakoja profesorė Alina Pūrienė, nuoširdžiai besidžiaugianti šia tradicija. Pasak jos, Vilniaus klubas šią premiją įsteigė 2021 metais, siekdamas skatinti jaunuosius mokslininkus domėtis sostine ir jos raida. Premija, kurios vertė – 2000 eurų, kasmet skiriama už darbą, nagrinėjantį Vilnių iš įvairių mokslo sričių – nuo technologijų iki humanitarinių mokslų.

„Tai graži ir tęstinė tradicija, kuri skatina kurti ne tik mokslą, bet ir meilę miestui,“ – sako profesorė. Ji priduria, kad komisija ypatingą dėmesį skiria tyrimams, kurie turi praktinę reikšmę – padeda spręsti miesto urbanistines, socialines ar architektūrines problemas bei stiprina Vilniaus įvaizdį ir tapatybę.

Emocinis Vilniaus žemėlapis: kai miestas kalba jausmais

Šių metų premijos laureatė Aušrinė Neniškytė pristatė savo magistrinį darbą „Emocinių patirčių modeliavimas Vilniaus urbanistiniame audinyje“, kuris tapo unikaliu bandymu pažvelgti į miestą per emocinę prizmę. Ji tyrinėjo, kaip miesto struktūra, gatvės, želdynai ir pastatų išdėstymas veikia žmogaus emocijas bei savijautą.

„Tyriau žmogaus atsaką į supančią urbanistinę aplinką. Norėjau suprasti, kaip erdvė formuoja mūsų nuotaiką – ar jaučiamės atsipalaidavę, ar įsitempę, ar įtraukti į aplinką, ar nuo jos atsiriboję,“ – pasakoja Aušrinė. Ji pasitelkė apklausas, duomenų analizę ir GIS metodus, o tyrimo rezultatas – Vilniaus emocinis žemėlapis, kuriame galima pamatyti, kaip skirtingos miesto dalys veikia mūsų emocinį foną.

Neniškytės išvados intriguojančios: žmonės geriausiai jaučiasi Senamiestyje, kur gatvės vingiuotos, mastelis žmogiškas, o erdvė gyva – kupina kavinių, parduotuvių ir žalumos. „Tai labai žmogiškas urbanistinis mastelis. Kai gatvės keičia perspektyvą, žmogus jaučiasi saugiau, eina lėčiau ir labiau įsitraukia į aplinką,“ – dalijasi laureatė. Tuo tarpu vietos šalia aktyvių transporto mazgų ar retai užstatytos teritorijos dažniau siejamos su įtampa ir diskomfortu.

Vilniaus kvapas: liepos, lietus ir rudens lapai

Profesorė Alina Pūrienė pokalbio metu miestą apibūdina itin poetiškai – kaip kvapų, garsų ir jausmų derinį. „Man Vilnius kvepia du kartus – kai žydi liepos ir kai pirmas lietus užlyja ant lapų. Tada miestas tampa skanus, šiltas ir labai savas,“ – sako ji. Ši detalė – tarsi metafora visam pokalbiui: Vilnius yra daugiasluoksnis, turintis emocinį ritmą, kuris keičiasi kartu su metų laikais ir žmonių pojūčiais.

Vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė pritaria: „Kiekvieną rytą sunku įeiti į darbą – vis dar stoviu gatvėje ir galvoju, dar keli gurkšniai to miesto oro, kuris kvepia rudenimi.“ Tokie pasidalijimai suartina miestą ir žmogų – parodo, kad Vilnius gyvena ne tik mūsų akyse, bet ir pojūčiuose.

Mokslas, kuris kuria jausmų miestą

Profesorė Pūrienė pabrėžia, kad Vilniaus klubo mokslo premija nėra vien simbolinis apdovanojimas – tai būdas skatinti mokslinius tyrimus, kurie gali realiai prisidėti prie miesto kokybės gerinimo. „Vertiname ne tik idėjų originalumą ar atlikimo meistriškumą, bet ir praktinį pritaikomumą. Mums svarbu, kad mokslas padėtų kurti miestą, kuriame kiekvienas žmogus jaustųsi matomas ir emociškai įtrauktas,“ – teigia ji.

Aušrinės Neniškytės darbas, anot komisijos, atveria naują tyrimų kryptį – neuroarchitektūrą ir neurourbanizmą, kurie nagrinėja, kaip miesto erdvės veikia žmogaus smegenų veiklą, emocinį balansą ir savijautą. Tokie tyrimai, profesorės manymu, padeda geriau suprasti, kad miestas – tai ne vien infrastruktūra, bet ir emocinė sistema.

Vilnius – miestas, kuris džiaugiasi

Laidos pabaigoje profesorė Pūrienė primena: „Žmonės, kurie pamato, kur yra gražu, visada yra sveikesni negu tie, kurie nebepamato. Vilnius yra vienas gražiausių miestų pasaulyje – tik reikia jį pamatyti ir pasidžiaugti.“

Šis pokalbis tampa tarsi kvietimu pažinti Vilnių iš naujo – ne tik per istoriją ar geografiją, bet per jausmus, emocijas, kvapus ir garsus. Vilnius – tai ne tik miestas, bet ir nuotaika, būdas jausti ir gyventi.

„Įsiklausykime į miestą, į jo ritmą, į save,“ – sako laidos vedėja. „Nes Vilnius – tai jausmas, kuris gyvena kiekviename iš mūsų.“