Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina ukrainietes Maryną Pylypenko – projekto iniciatorę, vadovę ir dirigentę, bei Tetianą Vasylkevych – projekto komunikacijos ir koordinavimo organizatorę. Pokalbio centre – Vyšyvankos choras 2026, gegužės 23 dieną Vilniaus Rotušės aikštėje subursiantis Ukrainos ir Lietuvos balsus.

Tai bus ne tik koncertas ar kultūrinis renginys. Viešnios pabrėžia, kad vyšyvanka šiandien ukrainiečiams yra gerokai daugiau nei tautinis drabužis. Tai tapatybės, atsparumo, atminties ir vidinės stiprybės ženklas. Karo akivaizdoje kultūra tampa atrama, o daina – būdu išsaugoti ryšį su savimi, bendruomene ir namais.

„Dabar vyšyvanka mums yra ne tik drabužis. Tai mūsų identiteto manifestas“, – sako viena iš laidos pašnekovių.

Vyšyvanka – ne tik tradicija, bet ir atsparumo simbolis

Laidoje kalbama apie tai, kaip karas pakeitė ukrainiečių santykį su savo tapatybe ir tradicijomis. Pasak pašnekovių, kultūra šiandien nebėra tik praeities paveldas ar folkloras – ji tampa žmogaus vidinės laikysenos pagrindu.

Vyšyvanka, ukrainietiški raštai, kalba, dainos ir bendruomeniniai ritualai įgauna naują prasmę. Jie liudija, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis galima išlikti savimi, neprarasti ryšio su savo šaknimis ir kurti naujas bendrystės formas.

„Atsparumas yra ne tik apie ginklus. Atsparumas – tai gebėjimas neprarasti savęs, neprarasti ryšio“, – pokalbyje pabrėžia pašnekovė.

Ši mintis tampa svarbia viso pokalbio ašimi: kultūra saugo ne tik istoriją, bet ir žmogaus orumą, viltį bei gebėjimą gyventi toliau.

Daina kaip namų jausmas

Pokalbyje daug dėmesio skiriama dainai. Maryna Pylypenko ir Tetiana Vasylkevych pasakoja, kad dainavimas karo metu nėra vien meninė išraiška – tai būdas išlikti bendruomenėje, išgirsti vieniems kitus ir pasijusti mažiau vienišiems.

Daina, jų teigimu, padeda sugrįžti prie namų jausmo net tada, kai namai yra toli arba sugriauti. Kultūra tampa nematoma atrama, kurios negalima atimti.

„Kol žmonės gali dainuoti kartu, jie gali pasitikėti vieni kitais, palaikyti vieni kitus, likti bendruomenėje. Kol žmonės dainuoja, viltis yra“, – sako pašnekovė.

Ši citata atskleidžia pagrindinę Vyšyvankos choro idėją: žmonės kviečiami ne tik klausytis, bet ir būti kartu, patirti bendrą skambesį, pajusti, kad muzika gali sujungti greičiau nei žodžiai.

Kaip gimė Vyšyvankos choro idėja?

Maryna Pylypenko pasakoja, kad ją įkvėpė Lietuvos dainų šventės tradicija. Pamačiusi tūkstančius kartu dainuojančių žmonių, ji ėmė galvoti, kaip per muziką būtų galima sujungti Ukrainos ir Lietuvos žmones.

Taip gimė mintis apie jungtinį chorą – ne kaip vienkartinį pasirodymą, o kaip bendrystės veiksmą. Pradžioje idėja buvo nedidelė, tačiau sulaukė šilto palaikymo iš Ukrainos ambasados Lietuvoje, ukrainiečių bendruomenės, chorų, kolektyvų ir pavienių žmonių.

Šiandien prie iniciatyvos jungiasi beveik dvidešimt chorų ir daugiau nei trys šimtai dainuojančių žmonių. Tarp jų – profesionalai, mėgėjai, šeimos, mokiniai, įmonių kolektyvai ir žmonės, kurie galbūt pirmą kartą išdrįso tapti choro dalimi.

„Vienybė nėra tada, kai visi vienodi. Ji gimsta tada, kai skirtingi žmonės turi bendrą kryptį“, – sako pašnekovė.

Kodėl choras?

Laidoje svarstoma, kodėl būtent choras tapo šio renginio simboliu. Pašnekovės pabrėžia, kad chore neįmanoma būti vienam – reikia klausytis kito, derėti prie bendro skambesio, išgirsti šalia esantį balsą.

Choras tampa tarsi maža visuomenė: kiekvienas balsas svarbus, tačiau tik kartu jie sukuria harmoniją. Ši metafora itin artima ir renginio idėjai – sujungti skirtingus žmones, skirtingas patirtis, skirtingas bendruomenes į vieną bendrą solidarumo balsą.

„Chore tu negali būti vienas, turi klausytis kito. Choras yra kaip maža didelė visuomenė“, – pasakoja Maryna Pylypenko.

Pasak organizatorių, šiame projekte svarbus ir profesionalumas, ir bendrystė. Patyrę choristai padeda naujokams, o naujai prisijungę žmonės įsilieja į bendrą skambesį. Taip kuriama erdvė, kurioje kiekvienas gali jaustis reikalingas.

Ką išgirsime Rotušės aikštėje?

Vyšyvankos chorui parinktas repertuaras jungia tikėjimo, vilties, meilės namams ir dėkingumo temas. Programoje skambės ukrainietiškos ir lietuviškos dainos. Organizatorės pasakoja, kad repertuaras buvo renkamas kartu su bendruomene, atsižvelgiant į dainų prasmę ir emocinę jėgą.

Daugeliui ukrainiečių Lietuva tapo antraisiais namais, todėl lietuviškos dainos įtraukimas į programą turi ypatingą reikšmę. Tai padėka šaliai ir žmonėms, kurie palaiko Ukrainą bei jos žmones.

Muzika, kuriai nereikia vertimo

Laidoje kalbama ir apie lietuvių bei ukrainiečių muzikinių tradicijų artumą. Pasak pašnekovių, abi tautas jungia daugiabalsiškumas, bendras dainavimas, stiprus ryšys su gamta, metų laikais, istorija ir bendruomeniškumu.

Daina tampa pasakojimu, kuriame telpa tautos patirtis, skausmas, šviesa ir viltis. Būtent todėl muzika taip greitai sujungia žmones, net jei jie kalba skirtingomis kalbomis.

„Muzikai nereikia vertimo, tai širdies kalba. Kai pradedame dainuoti, visos sienos tarp žmonių dingsta“, – sako viena iš pašnekovių.

Ši mintis itin svarbi renginio kontekste: Rotušės aikštėje žiūrovai bus kviečiami ne tik stebėti, bet ir patys tapti bendro veiksmo dalimi. Organizatorės nori panaikinti ribą tarp scenos ir publikos, kad kiekvienas atėjęs galėtų pajusti, ką reiškia būti didelio choro dalimi.

Renginys Vilniaus širdyje

Gegužės 23 dieną Vilniaus Rotušės aikštėje renginys prasidės parodos pristatymu. Parodoje – darbai, sukurti ant tikrų karo artefaktų: durų, nuolaužų, daiktų iš sugriautų Ukrainos miestų. Tai stiprus priminimas apie atmintį, žmogaus atsparumą ir laisvės kainą.

Vėliau Rotušės aikštėje suskambės jungtinis choras. Organizatorės tikisi, kad šis vakaras atneš džiaugsmo, šilumos, artumo ir vilties. Ukrainiečiams tai bus proga pasijusti kaip namuose, o lietuviams – išgirsti nuoširdų „ačiū“ už pagalbą ir palaikymą.

„Labai norėčiau, kad žmonės grįžtų namo su šilumos, artumo ir vilties jausmu“, – sako pašnekovė.

Kvietimas būti kartu

Vyšyvankos choras 2026 – tai kvietimas ne tik į renginį, bet ir į bendrą patirtį. Ateiti galima dainuoti, klausytis, palaikyti, pabūti kartu. Svarbiausia – dalyvauti bendrystėje, kuri gimsta iš skirtingų balsų, bendro tikslo ir noro kurti ryšį.

Gegužės 23 dieną Vilniaus Rotušės aikštėje skambės ne tik dainos. Skambės dėkingumas, solidarumas, tapatybė ir viltis. Skambės Ukraina ir Lietuva – kartu.