Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro režisierių Justiną Vinciūną ir dramaturgę Gabrielę Česevičiūtę. Pokalbis skirtas jų naujausiam darbui – spektakliui „Trukdis“, kurio premjera netrukus įvyks Vilniaus mažajame teatre.

Kūrėjai pasakoja apie spektaklio atsiradimo istoriją, kūrybinį procesą, improvizacijos svarbą repeticijose ir temas, kurios šiandieniniame pasaulyje tampa vis aktualesnės – žmogaus nuovargį, jautrumą ir ryšio su kitu žmogumi paieškas.

Spektaklio idėja ir pradžia

Spektaklio „Trukdis“ kūrybinė kelionė prasidėjo teatro platformoje „DramaTest“, skirtoje jauniems kūrėjams. Būtent ši iniciatyva suteikė galimybę Justinui Vinciūnui pristatyti savo idėją ir pradėti kūrybinį procesą kartu su komanda.

Pasak režisieriaus, pradinė inspiracija kilo iš skandinavų literatūros kūrinio, tačiau repeticijų metu spektaklis įgavo savarankišką formą.

„Galbūt dabar galėčiau pasakyti, kad spektaklis nėra pirmame plane jau tikrai toliau nuo originalaus literatūrinio kūrinio. Jis gimė iš bandymo pamatyti, kas vyksta kūrybinio proceso metu.“

Kūrybos procese svarbi tapo ne tik literatūrinė medžiaga, bet ir diskusijos su aktoriais bei kūrybine komanda.

Dramaturgijos vaidmuo kūrybiniame procese

Dramaturgė Gabrielė Česevičiūtė pasakoja, kad darbas šiame spektaklyje buvo išskirtinis – tekstas nebuvo tiesiogiai adaptuojamas iš romano, o kūrėjai bandė išlaikyti temas ir motyvus, kartu kurdami naują sceninę formą.

„Didžiausias darbas prasidėjo tada, kai supratome, kad norime šokti iš romano ribų, bet kartu jose ir likti.“

Dramaturgės teigimu, repeticijų metu gimė daugybė tekstų ir idėjų, iš kurių tik dalis pateko į galutinę spektaklio versiją.

„Tu gali perversti visus popierius ir matai, kad pusės dalykų jau nebėra, bet galbūt tai ir yra gražu – galų gale išsigrynini tai, kas svarbiausia.“

Improvizacija ir kūrybinės abejonės

Spektaklio kūrimo procesas pasižymėjo nuolatine paieška ir eksperimentais. Režisierius pripažįsta, kad abejonės kūryboje jam yra neatsiejama darbo dalis.

„Vieną dieną turi sprendimą, bandai jį realizuoti, o kitą dieną jau jį pergalvoji ir ieškai kito kelio.“

Tokios improvizacijos leidžia kūrybinei komandai atrasti netikėtus sprendimus ir naujas spektaklio kryptis.

Spektaklio temos

Spektaklis „Trukdis“ kalba apie žmogaus vidinę būseną, nuovargį ir santykį su aplinka. Pasak režisieriaus, tai istorija apie žmogų, kuris nebeturi jėgų nešti jam tenkančių atsakomybių.

„Galbūt pirmu žvilgsniu tai istorija apie žmogų, kuris pavargo nuo savo aplinkos ir nebegali nešti jam priskirtų atsakomybių.“

Taip pat spektaklyje nagrinėjama jautrumo ir pastabumo kitam žmogui tema.

„Tai istorija ir apie pastabumą kitam žmogui – apie tuos ženklus, kuriuos kartais būna sunku pastebėti.“

Žiūrovo vaidmuo

Kūrėjų teigimu, spektaklis neįmanomas be žiūrovo. Būtent jis tampa svarbiausiu kūrybos proceso dalyviu, leidžiančiu patikrinti, kaip veikia spektaklio struktūra ir emocinė linija.

„Žiūrovas bus tas, kuris leis mums pasimatuoti, kas veikia ir kas neveikia.“

Kūrėjai kviečia žiūrovus ateiti atvirai ir pasirengusius patirti spektaklį be išankstinių lūkesčių.

Jaunoji teatro karta

Pokalbio metu paliesta ir platesnė tema – jaunosios teatro kartos galimybės Lietuvoje. Pasak režisieriaus, jauniesiems kūrėjams svarbios įvairios platformos ir iniciatyvos, leidžiančios pristatyti savo darbus.

Nepaisant konkurencijos, jis mano, kad Lietuvos teatras yra įvairus ir atviras skirtingoms kūrybinėms kryptims.

„Lietuvos teatras yra labai įvairus ir margas, ir visiems jame gali užtekti vietos.“