Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina gintaro apdirbėją ir amatininkę Ingą Kaubrienę – prekinio ženklo „Amber Storm“ kūrėją. Pokalbis prasideda Kaziuko mugės šurmulyje, tačiau netrukus persikelia į gintaro dirbtuves, kur gimsta unikalūs papuošalai iš vienos seniausių ir simboliškiausių Lietuvos medžiagų – gintaro.

Tai pokalbis apie amatą, kūrybą, tradicijas ir natūralaus gintaro grožį, kuris jau milijonus metų saugo savo istoriją.

Kelias į gintaro amatą

Ingos pažintis su gintaru prasidėjo prieš daugiau nei du dešimtmečius. Ši veikla į jos gyvenimą atėjo kartu su šeima – vyro tėvas dirbo su gintaru, o pats vyras šio amato mokėsi nuo jaunystės. Taip pamažu gintaras tapo ir Ingos kasdienybės dalimi.

„Pradžia buvo turbūt vyro padovanoti pirmi gintariniai karoliai, kuriuos saugau jau dvidešimt šešerius metus. Jie man primena, nuo ko viskas prasidėjo.“

Laikui bėgant, smalsumas virto meistryste. Mokydamasi iš vyro, ji pamažu įgijo reikalingų įgūdžių ir suprato, kad kiekvienas gintaro gabalėlis slepia savitą formą, kurią reikia tik pastebėti.

Kaip gimsta gintariniai papuošalai

Darbas su gintaru reikalauja ne tik kūrybiškumo, bet ir kruopštumo. Pasak meistrės, kiekvienas gabalėlis yra skirtingas, todėl pirmiausia reikia jį „perskaityti“ – suprasti, kokia forma jame slypi.

„Tiesiog paimi gabalėlį ir matai, kas iš jo gali išeiti – ar rutuliukas, ar kubelis, ar pakabukas. Meistro akis jau mato formą.“

Gintaro apdirbimas prasideda nuo šlifavimo ir formavimo, vėliau naudojami specialūs diskai ir įrankiai, leidžiantys išgauti tikslią formą. Tačiau net ir patyrusiems meistrams ši medžiaga kartais pateikia staigmenų.

„Kartais atrodo, kad viskas bus tobula, bet atsiveria kokia nors skylutė ar oro burbuliukas. Tuomet tenka prisitaikyti prie to, ką diktuoja pats gintaras.“

Amatas ir menas viename

Inga pabrėžia, kad gintaro kūryboje susijungia dvi sritys – amatas ir menas. Techninis darbas yra būtinas, tačiau be kūrybinės vizijos papuošalas neturėtų išskirtinumo.

Meistrė dirba kasdien, dažniausiai nuo ryto iki vakaro, tačiau idėjos gimsta nuolat. Įkvėpimas dažnai ateina tiesiog pažiūrėjus į gintaro gabalėlį.

„Kartais paimi gabaliuką ir matai – jis pats savaime labai gražus. Atrodo, kad nieko nereikia daryti, tik įgręžti skylutę ir jau turi puikų pakabuką.“

Gintaras šiandien: kas jį renkasi

Nors gintaras dažnai laikomas tradicine medžiaga, šiandien jis išgyvena naują susidomėjimo bangą. Pasak Ingos, gintariniai papuošalai vis dažniau pasirenkami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Papuošalus perka moterys, vyrai ir net jaunimas. Ypač populiarūs tampa minimalistiniai papuošalai – apyrankės ir karoliai.

„Džiugina, kad gintaru nori puoštis ir vyrai. Jie renkasi ne tik tamsų gintarą, bet ir šviesesnius atspalvius.“

Be to, lietuviškas gintaras keliauja ir labai toli – vienas iš siuntinių buvo išsiųstas net į Naująją Zelandiją.

Natūralus gintaras ir jo savybės

Gintaras nuo seno laikomas ne tik grožio, bet ir sveikatingumo simboliu. Jame yra gintaro rūgšties, kuri, kaip teigia meistrė, išlieka net ir po apdirbimo.

„Mes tik suteikiame gintaro gabalėliui formą, bet gintaro rūgštis jame išlieka.“

Todėl žmonės dažnai renkasi natūralų gintarą ne tik dėl estetikos, bet ir dėl jo natūralumo.

Įkvėpimas iš žmonių ir mugės šurmulio

Nors didžioji dalis kūrybos vyksta dirbtuvėse, mugės ir susitikimai su žmonėmis suteikia naujų idėjų.

„Išvažiavus į mugę praplečiamas akiratis. Grįžus dažnai atsiranda naujų minčių – ką dar galima sukurti.“

Būtent tokiose erdvėse meistrai pamato, kas domina žmones, kokių formų ar dizaino papuošalai sulaukia didžiausio dėmesio.

Lietuvos auksas, kuris niekur nedingsta

Nors gintaras yra natūrali ir ribota žaliava, kol kas jos dar pakanka kūrybai. Meistrė sako, kad svarbiausia – išlaikyti pagarbą medžiagai ir tradicijai.

„Kol kas gintaro tikrai pakanka, o kas bus ateityje – sunku pasakyti.“

Tačiau viena aišku – gintaras išlieka svarbia Lietuvos kultūros dalimi ir įkvepia vis naujas kūrėjų kartas.