Lietuvių kalba gali tapti ir kliūtimi, ir tiltu. Ypač vaikui, kuris pirmąją rugsėjo dieną įžengia į mokyklą, tačiau nesupranta kalbos, kuria kalba mokytojas ir klasės draugai. Apie kitakalbių vaikų patirtis Lietuvos mokyklose, lietuvių kalbos mokymo iššūkius, mokytojų pasirengimą ir kalbos išsaugojimą užsienyje laidoje „Vilniaus ritmu“ kalbėjosi laidos vedėja Jūratė Pilibaitienė ir lietuvių kalbos mokytoja Greta Botyriūtė-Skiotienė.

Pirmoji diena mokykloje – ne tik nauja klasė, bet ir nauja kalba

Rugsėjo 1-oji daugeliui vaikų reiškia naują pradžią, tačiau kitakalbiams mokiniams tai gali būti kur kas didesnis išbandymas. Jie turi ne tik susipažinti su nauja mokykla, mokytojais ir bendraklasiais, bet kartu pradėti suprasti kalbą, kuria vyksta pamokos. Greta Botyriūtė-Skiotienė pasakojo, kad tokio vaiko savijautą pirmiausia reikėtų pabandyti suprasti iš jo perspektyvos.

Vilniaus lietuvių namuose susitinka skirtingų tautybių, kultūrų ir gyvenimo istorijų vaikai iš įvairių pasaulio šalių – tarp jų Argentina, Japonija, Kinija, Australija. Mokytoja pasakojo, kad mokyklos istorija siekia 36 metus, o jos bendruomenė per laiką keitėsi. Čia mokosi ir tremtinių palikuonių, ir į Lietuvą iš užsienio grįžusių šeimų vaikų, ir atvykusiųjų iš kitų šalių. Šiandien joje mokosi maždaug 540 mokinių, bet šis skaičius buvo didesniu, kai laikinai didėdavo į Lietuvą atvykstančių šeimų skaičius, pavyzdžiui, po „Brexit“ ar pilno masto karo Ukrainoje pradžios.

Išlyginamosios klasės – kelias į sklandesnę integraciją

Vaikai, kurie lietuvių kalbos nemoka arba moka labai silpnai, Vilniaus lietuvių namuose mokosi išlyginamosiose klasėse. Pasak Gretos Botyriūtės-Skiotienės, intensyvus kalbos mokymasis padeda vaikams pasiruošti mokytis bendrojo ugdymo klasėje. Pašnekovė pabrėžė, kad kartu su lietuvių kalba tokiose klasėse mokomasi ir kitų svarbių dalykų – matematikos, Lietuvos istorijos. Taip vaikui suteikiamas pagrindas, reikalingas vėlesnei integracijai į bendrojo ugdymo klasę.

Jos teigimu, būtent toks modelis gali būti vienas iš sėkmingos integracijos veiksnių. Išlyginamojoje klasėje visi mokiniai yra panašioje situacijoje – jie dar tik mokosi lietuvių kalbos, todėl pradžioje jaučiasi lygesni tarpusavyje.

Greta Botyriūtė-Skiotienė į idėją, jog lietuvių kalba užsieniečiams yra itin sudėtinga, siūlo pažvelgti kitaip:

„Man atrodo, kad čia yra mitas, nes kiekviena kalba yra sunki tiek, kiek ji yra toli nuo tavo gimtosios kalbos“, – teigia mokytoja. „Aš niekada nesimokiau rūsų kalbos, bet kadangi plūstelėjo ukrainiečių teko išmokti skaityti dokumentus kirilica, išmokti elementarių frazių, ir aš supratau, kad jeigu dėstytoja atsistojus tiesiog beria be pauzių žodžius, jie nieko nereiškia.“

Mokytoja pastebi, kad skirtingų tautybių vaikams lietuvių kalba gali būti nevienodai sudėtinga. Vaikams, kurių gimtosios kalbos turi linksnių sistemą, kai kurie lietuvių kalbos gramatikos principai gali būti suprantami lengviau, nei tiems, kurių kalbos linksnių neturi. Vis dėlto mokytoja pabrėžia, kad daug lemia ne vien gimtoji kalba, bet ir paties mokinio gabumai, motyvacija bei įdedamos pastangos.

Kaip vienoje klasėje sugyventi skirtingoms kultūroms?

Kai vienoje klasėje susitinka skirtingų šalių vaikai, iššūkių gali kilti ne tik dėl kalbos. Pašnekovė pasakojo, kad skirtingos kultūrinės patirtys kartais tampa konfliktų priežastimi:

„Tikrai ne paslaptis, kad jei mokyklose mokosi vaikai iš 45 šalių, tai vienam suole gali atsisėsti ukrainietis ir rusas. Ir mokytojui tada reikia tikrai turėti ypatingų kompetencijų tam tikrus konfliktus išspręsti.“

Tokiose situacijose, pasak mokytojos, svarbu nebijoti ieškoti pagalbos iš šalies. Mokykla prireikus kviečia lektorius ir specialistus, galinčius padėti kalbėtis su vaikais jiems suprantama kalba bei ieškoti būdų konfliktams spręsti.

Lietuvių kalbą reikia mokyti taip, kad ji netaptų prievole

Pašnekovė pasakojo apie savo darbą su užsienio lituanistinių mokyklų mokytojais ir šią vasarą vykusius mokymus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kalbėdama apie lietuviškų šaknų turinčius vaikus užsienyje, mokytoja akcentavo motyvaciją, o mokytojo užduotis – ieškoti būdų, kaip vaiką sudominti ir įtraukti taip, kad jis pats norėtų vartoti lietuvių kalbą:

„Man atrodo, pirmiausia kalba neturėtų būti prievolė, nes jeigu kalba tampa kažkokia prievole, tai dažniausiai yra atmetimo momentas – nu vat ir nesimokysiu.“

Pasak mokytojos, veiksmingiausi metodai yra tie, kuriais mokiniai patys turi išspręsti problemą, kam reikalinga kalba. Taip pat ji mėgsta tą patį tekstą pasakoti kelis kartus. Pirmą kartą mokiniui gali reikėti lapo ir ieškoti tinkamų žodžių, tačiau kartojant tekstą kalba tampa vis laisvesnė.

Kokia yra lietuvių kalbos ateitis?

Mokytojų, dirbančių su daugiakalbėmis klasėmis, iššūkiai dažnai susiję su klausimu, kaip greitai padėti vaikui pradėti kalbėti lietuviškai. Tačiau, pašnekovės teigimu, vieno universalaus sprendimo nėra.

„Mokytojai įsivaizduoja, kad yra kažkokia stebuklinga piliulė, kurią sugirdysiu mokiniui ir jis pradės kalbėti lietuviškai. Ta stebuklinga piliulė yra rutinos turėjimas ir suvokimas, kaip techniškai dėstyti lietuvių kalbą.“

Laidos pabaigoje pokalbis grįžo prie lietuvių kalbos statuso ir požiūrio į jos mokymą. Greta Botyriūtė-Skiotienė teigė norinti tikėti, kad požiūris į lietuvių kalbos mokymą keičiasi, tačiau šis procesas dar nėra baigtas. Jos žodžiais, lietuvių kalbos nereikėtų nuvertinti ar kompleksuoti dėl jos vartojimo šalia didžiųjų pasaulio kalbų.

„Mes turim nenusileisti, mūsų neturi valdyti kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas dėl lietuvių kalbos. Lietuvių kalba yra seniausia kalba pasaulyje, gražiausia kalba pasaulyje ir nereikėtų pasiduoti toms didžiosioms kalboms.“

Lietuvių kalbos mokymas, pasak pašnekovės, šiandien yra neatsiejamas nuo integracijos, kultūros pažinimo, mokytojų pasirengimo ir gebėjimo sudominti mokinį. O kalbos išsaugojimas – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – prasideda nuo noro ja kalbėti ir ją perduoti kitai kartai.