Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnįjį patarėją Evaldą Gelumbauską. Pokalbis skirtas sudėtingam ir jautriam Lietuvos istorijos laikotarpiui – XX amžiaus okupacijoms, rezistencijai, tremtims ir jų atminčiai šiandieninėje visuomenėje.

Diskusijoje aptariama, kodėl šie istorijos įvykiai vis dar kelia daug emocijų ir interpretacijų, kaip juos tyrinėja istorikai ir kaip apie juos kalbėti šiandien, ypač jaunajai kartai.

„Vargu ar galima išbaigti istoriją, atsakyti į visus istorinius klausimus. Istorijoje nebūna tik juoda ir balta – yra ir daug pilkųjų zonų.“

Istorinė atmintis – ne tik mokslininkų reikalas

Vienas svarbiausių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbų – rinkti ir saugoti liudijimus apie sovietinių represijų laikotarpį, tremtis, kalinimus bei partizaninį pasipriešinimą.

Per pastaruosius dešimtmečius buvo surinkta didžiulė atsiminimų bazė – tremtinių, politinių kalinių ir rezistentų pasakojimai, kurie šiandien tampa svarbiu istorinių tyrimų šaltiniu.

„Buvo vykdoma visą Lietuvą apimanti programa – tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų rinkimas. Tai buvo tarsi aukso kasykla, kurią reikėjo kuo greičiau išgauti.“

Vis dėlto net ir surinkus didžiulius kiekius dokumentų bei atsiminimų, istorinis paveikslas niekada nėra galutinai užbaigtas.

Interpretacijos ir informacinis karas

XX amžiaus Lietuvos istorija šiandien yra ne tik akademinių tyrimų objektas, bet ir informacinio karo dalis. Pokalbio metu aptariama, kaip istorijos interpretacijos kartais naudojamos propagandos tikslams.

„Priešiškos informacinės atakos dažnai remiasi tuo, kad melas sumaišomas su tiesa ir taip bandoma sumenkinti Lietuvos pokario kovas bei aukas.“

Todėl kritinis mąstymas ir gebėjimas tikrinti šaltinius tampa itin svarbūs.

„Jeigu matai informaciją, kuri prieštarauja tavo turimoms žinioms, verta paklausti – iš kokių šaltinių ji atsirado.“

Kaip sudominti jaunąją kartą

Kalbant apie istorijos komunikaciją, vis svarbesnis tampa klausimas – kaip sudominti jaunimą.

Pasak pašnekovo, vien tik akademinės studijos ar tradicinės istorijos pamokos ne visada pasiekia jauną auditoriją. Todėl vis dažniau ieškoma kūrybiškų būdų kalbėti apie praeitį.

„Jeigu tik parašysi socialiniuose tinkluose – žinutė greitai paskęsta informacijos sraute. Gyvas bendravimas su žmonėmis yra vienas geriausių būdų būti išgirstam.“

Kaip pavyzdžiai minimi dokumentiniai filmai, muzikos projektai, partizanų dainų interpretacijos, komiksai ar net stalo žaidimai, padedantys jaunimui atrasti istoriją per jiems artimas formas.

Partizanų palaikų paieškos – viena svarbiausių šiandienos misijų

Pastaraisiais metais vienas svarbiausių centro darbų – pokario partizanų palaikų paieška ir identifikavimas. Skaičiuojama, kad per partizaninį karą žuvo apie 20 tūkstančių kovotojų, tačiau daugelio jų palaidojimo vietos iki šiol nežinomos.

„NKVD nužudę partizanus rūpinosi ne palaidojimu, o tuo, kad jų kūnai būtų paslėpti.“

Todėl šiandien vykdomos archeologinės paieškos, o identifikavimui naudojami DNR tyrimai. Jau nustatyta nemažai svarbių istorinių asmenybių palaikų, tačiau dar daug darbo laukia ateityje.

Istorija gyva ir šiandien

Pokalbio pabaigoje pabrėžiama, kad istorija nėra tik archyvai ar knygos. Tai ir muziejai, parodos, dokumentiniai filmai, edukaciniai projektai bei visuomenės dialogas apie praeitį.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šiandien ne tik tiria istoriją, bet ir siekia ją pristatyti visuomenei įvairiomis formomis – nuo mokslinių publikacijų iki edukacinių veiklų bei muziejų ekspozicijų.

„Centras – tai ne tik istorikai. Tai ir muziejai, parodos, dokumentiniai filmai, knygos. Tai daugialypė veikla, skirta išsaugoti mūsų istorinę atmintį.“