Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbino psichologą ir psichoterapeutą Edvardą Šidlauską – specialistą, kasdien susiduriantį su vaikų ir paauglių emociniais sunkumais, mokymosi iššūkiais bei šeimų santykių dinamika. Pokalbyje buvo aptarta, kodėl šiuolaikiniams vaikams vis dažniau darosi sunku susikaupti, kaip tėvų lūkesčiai veikia vaikų motyvaciją, ar pažymių sistema dar turi prasmę, bei kokią įtaką emocinei sveikatai daro nuolatinis buvimas prie ekranų.

Kodėl vaikams vis sunkiau mokytis?

Pasak Edvardo Šidlausko, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai praranda susidomėjimą mokslu, slypi visai ne tingume ar neatsakingume. Dažniausiai jie tiesiog nemoka mokytis – neturi įgūdžių, kaip susitelkti, planuoti laiką, analizuoti informaciją ar apdoroti ją kritiškai.
„Daug dalykų vaikams pateikiama įdomiai, bet paties mokėjimo mokytis kaip dalyko – nėra. Dauguma vaikų neturi disciplinos, informacijos analizavimo pagrindų ir mokėjimo mokytis įgūdžių“, – sako psichologas.

Dar viena dažna priežastis, anot Šidlausko, yra išmoktas bejėgiškumas – būsena, kai vaikas įsitikina, kad nesėkmės yra neišvengiamos, todėl nebeverta stengtis. „Kai pradinėse klasėse vaikas patiria gėdą, kai mokytojas jį sugėdina arba iš jo pasijuokia bendraklasiai, jis įgyja emocinį įsitikinimą, kad mokslas – ne jam. Tada atsiranda tokie teiginiai: „Matematika ne man“, „Anglų kalba ne man“, ir jie išlieka net suaugus“, – pasakoja Edvardas Šidlauskas.

Tokie įsitikinimai formuojasi anksti ir gali lydėti žmogų visą gyvenimą. Šidlauskas pabrėžia, kad vaiko pasitikėjimas savimi – būtinas mokymosi pagrindas, o čia labai svarbi aplinkos parama: „Vaikas atsiveria ir atsipalaiduoja tik tada, kai aplinka yra palaikanti, saugi, padrąsinanti. Jei ten vyrauja stresas, patyčios ar bausmės – natūralu, kad jis užsidaro ir praranda norą mokytis.“

Pažymiai – vertinimas ar dresūra?

Didelė pokalbio dalis buvo skirta pažymių sistemai – temai, kuri nuolat kelia diskusijas tiek tarp tėvų, tiek tarp pedagogų. Psichologas Edvardas Šidlauskas neslepia – ši sistema dažnai daro daugiau žalos nei naudos.

„Pažymys, kuris turėjo būti tik savęs įsivertinimo priemonė, tapo bausmės arba paskatinimo būdu. Tai – išsigimęs dalykas. Mes praktiškai taikome dresūros metodus vaikams, o tai labai žalinga jų asmenybės formavimuisi,“ – teigia jis.

Anot psichologo, vaikai pradeda tapatinti savo vertę su pažymiais, o tai ilgainiui menkina pasitikėjimą savimi ir kelia nuolatinį nerimą. „Dešimtukas ar dvejetas – tai nėra tavo vertinimas kaip žmogaus. Tai tik tavo žinių įsivertinimas tam tikroje temoje“, – pabrėžia Šidlauskas.

Laidoje jis pateikia ir viltingų pavyzdžių: kai kurios Lietuvos mokyklos jau atsisako tradicinių pažymių sistemos ir renkasi alternatyvius vertinimo būdus – žodinius atsiliepimus, refleksijas, individualų augimo vertinimą. Tokie modeliai, pasak psichologo, sukuria mažiau streso ir daugiau vidinės motyvacijos: „Kai vaikas mokosi dėl smalsumo, o ne iš baimės gauti prastą pažymį – jis auga ne tik intelektualiai, bet ir kaip asmenybė.“

Telefonai, ekranai ir dėmesio trapumas

Dar viena tema, kuri šiandien aktuali visoms šeimoms – vaikų santykis su ekranais. Edvardas Šidlauskas kalba tiesiai: mobilieji telefonai ir socialiniai tinklai vaikams daro milžinišką psichologinį poveikį, o jų vartojimas turėtų būti griežtai ribojamas bent jau mokyklos aplinkoje.
„Telefonas vaikui – tai virtualus narkotikas. Jis generuoja milžiniškus dopamino kiekius, todėl vaikas nebegali susikaupti ties niekuo kitu. Jo dėmesys išskaidytas, smegenys pripranta prie nuolatinės stimuliacijos, o paprasta užduotis, kaip skaitymas ar mokymasis, atrodo nuobodi ir sunki“, – aiškina psichologas.

Jis pritaria siūlymui mokyklose pamokų metu uždrausti telefonus, nes tai – ne bausmė, o būtina apsauga. „Norint, kad vaikai galėtų grįžti į tikrovę ir iš naujo patirti dėmesio sutelkimą, reikia apriboti ekranų laiką. Tai – kaip detoksikacija. Mūsų technologinis pasaulis yra užvaldęs tiek gyvenimo sričių, kad vaikams reikia padėti atrasti natūralumą – žaidimus, judėjimą, buvimą su žmonėmis,“ – kalbėjo Šidlauskas.

Šeimos pavyzdys – svarbiausias metodas

Pasak psichologo, sprendžiant ekranų problemą ar bet kokį mokymosi sunkumą, pavyzdys šeimoje yra stipresnis už bet kokį draudimą.
„Jeigu norime įvesti taisykles dėl ekranų, turime jas taikyti visiems šeimos nariams. Negalima reikalauti, kad vaikas atsisakytų telefono, kai pats tėtis sėdi prie planšetės. Turi būti demokratinis požiūris – šeimos taryba, kur visi kartu susitaria ir laikosi to paties sprendimo,“ – sako Edvardas Šidlauskas.

Tokie šeimos susitarimai, pasak jo, kuria ne tik tvarką, bet ir pasitikėjimą. Kai vaikas mato, kad taisyklių laikosi visi, jis jaučiasi vertinamas, išklausytas ir saugus. Tai, savo ruožtu, formuoja brandesnį požiūrį į mokymąsi, atsakomybę ir savarankiškumą.

Pokalbio esmė – vaikas, kuris nori mokytis

Laidos pabaigoje Jūratė Pilibaitienė apibendrino, kad ši tema aktuali kiekvienam iš mūsų – tėvams, mokytojams, seneliams. Mokykla – ne tik žinių, bet ir emocijų vieta. Kiekvienas suaugęs žmogus turi galią padėti vaikui nebijoti klysti ir išlaikyti smalsumą, kuris yra tikro mokymosi pagrindas.

„Vaikas turi norėti mokytis, o ne bijoti suklysti. Mokymasis turi kelti džiaugsmą, o ne stresą,“ – pabrėžia Edvardas Šidlauskas.

Tai buvo nuoširdus, įkvepiantis ir labai aktualus pokalbis apie tai, kaip auginti stipresnius, drąsesnius ir laimingesnius vaikus – pasaulyje, kuris keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau.