Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina režisierę ir choreografę Aušrą Krasauskaitę apie šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėlyje“ gimimą, kūrybinę kelionę ir šiandien aktualius klausimus. Įkvėptas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės asmenybės, spektaklis kviečia pažvelgti į moterį, kuri istorijoje dažnai minima kaip genijaus žmona, tačiau buvo ryški, savarankiška ir drąsi kūrėja.

Sofija – ne tik „Čiurlionienė“

Pokalbyje atsiskleidžia, kad spektaklio idėja gimė iš noro pažvelgti į moterį, stovėjusią šalia iškilaus kūrėjo – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tačiau kūrėjos tikslas nebuvo pasakoti dar vieną istoriją apie genijų.

„Pagalvojom, o jeigu pasižiūrėtume, kas buvo šalia? Kas ta Čiurlionienė buvo, kurią žinom tik kaip Čiurlionienę?“ – sako Aušra Krasauskaitė.

Sofija Kimantaitė-Čiurlionienė buvo rašytoja, meno kritikė, visuomenininkė, feministė, skautų vadė – aktyvi ir stipri asmenybė. Spektaklis siekia ištraukti ją iš „šešėlio“ ir atskleisti jos vidinį pasaulį.

Apie meilę ir atsidavimą

Vienas pagrindinių spektaklio klausimų – kiek gali pakelti meilė? Kiek žmogus gali atsiduoti kitam, neprarasdamas savęs?

„Kiek galiu pakelti meilę ir atsidavimą kitam žmogui?“ – tai klausimas, kurį režisierė siunčia žiūrovui.

Spektaklyje atsiskleidžia dviejų stiprių, intelektualių asmenybių partnerystė. Tai ne tik meilės istorija, bet ir kūrybinės sąjungos drama, kurioje vieno vardas iškilo aukščiau, o kitas liko tyliau istorijos paraštėse.

Kūrybinės krizės ir lūžio taškas

Režisierė atvirai kalba ir apie kūrybinį neapibrėžtumą. Buvo momentų, kai spektaklio likimas atrodė neaiškus.

„Aš neturiu ką pasakyti. Nieko nebus įdomaus.“

Tačiau lūžis atėjo netikėtai – su įkvėpimu, kuris, pasak kūrėjos, tarsi „prisikvietė“ Sofiją į kūrybinį procesą. Nuo tos dienos idėjos pradėjo tekėti kaip traukinys – aiškiai ir užtikrintai.

Judesys, dramaturgija ir emocija

Nors Aušra Krasauskaitė pirmiausia yra choreografė, šiame spektaklyje itin svarbi dramaturginė linija. Kartu su dramaturge Giedre Kriučionyte ieškota balanso tarp judesio ir prasminės struktūros.

„Man pirmiausia teatras ir šokis – tai apie jausmą ir apie emocijas.“

Spektaklyje susipina šiuolaikinis, klasikinis, modernus ir lietuvių liaudies šokis – tai sąmoningas ansamblio „Lietuva“ krypties pasirinkimas, ieškant naujo sceninio veido ir išlaikant pagarbą tradicijai.

Žiūrovas – svarbiausia dalis

Kūrėja pabrėžia, kad spektaklis gimsta galvojant apie žiūrovą.

„Nemąstyti apie žiūrovą yra egoistiška.“

Tikslas – ne pateikti vienareikšmius atsakymus, bet sukurti emocinį išgyvenimą, kuris lydėtų ir po spektaklio.

„Noriu, kad žiūrovas išeitų pilnas emocijų – gal paverkęs, gal paliūdėjęs, gal nusišypsojęs.“

Aktualu šiandien

Sofijos tema šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei prieš šimtmetį. Partnerystės pasidalijimas, moters vaidmuo, kūrybos ir šeimos balansas – tai klausimai, kurie išlieka gyvi.

Spektaklis „Sofija. Genijaus šešėlyje“ – tai jautrus ir drąsus bandymas kalbėti apie moters stiprybę, apie meilę, kuri įkvepia, bet ir reikalauja, apie kūrybą, kuri gimsta iš tikrumo.

Tai istorija apie tai, kad už kiekvieno iškilaus žmogaus dažnai stovi kitas – ne mažiau stiprus.