Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina keliautoją, tyrinėtoją ir projekto „Gabalėliai Lietuvos“ kūrėją Augustiną Žemaitį. Pokalbyje aptariama, kaip lietuvių istorija ir kultūra atsispindi įvairiose pasaulio šalyse, kokių netikėtų lietuviškų vietų galima rasti skirtinguose žemynuose ir kaip šiandien saugomas lietuviškas paveldas už Lietuvos ribų.

Projektas „Gabalėliai Lietuvos“ jau daugelį metų dokumentuoja lietuvių paliktus ženklus pasaulyje – nuo bažnyčių ir kapinių iki paminklų, muziejų ar net lietuvių įkurtų miestelių. Tai unikalus bandymas sukurti savotišką pasaulinę lietuviško paveldo enciklopediją.

Projekto pradžia – smalsumas ir kelionės

Augustino Žemaičio kelionės prasidėjo gerokai anksčiau nei pats projektas. Domėdamasis skirtingų šalių istorija ir kultūra, jis vis dažniau aptikdavo su Lietuva susijusių vietų.

„Keliauju gerokai seniau negu yra „Gabalėliai Lietuvos“. Rinkdamas informaciją apie įvairias šalis vis rasdavau vietų, susijusių su Lietuva, bet apie jas dažnai būdavo labai mažai informacijos.“

Vienas iš lūžio momentų įvyko apsilankius Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur paaiškėjo, kad lietuviškas paveldas ten yra gerokai platesnis nei manyta.

„Pamačiau, kokios didžiulės yra lietuvių bažnyčios, kokios milžiniškos lietuvių kapinės Čikagoje, kiek ten palaidota žymių lietuvių. Tada supratau, kad Lietuva pasaulyje yra daug didesnė, nei dažnai įsivaizduojame.“

Lietuviškos vietos pasaulyje

Per daugelį metų tyrinėjimų projektas jau pažymėjo šimtus lietuviškų vietų įvairiose šalyse. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose užfiksuota daugiau nei 700 lietuviško paveldo objektų.

Lietuvių bažnyčios, klubai, kapinės ir paminklai pasakoja apie skirtingas emigracijos bangas – nuo XIX amžiaus ekonominių emigrantų iki Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių.

„Vien JAV lietuviai įkūrė beveik šimtą bažnyčių. Jos buvo ne tik religiniai centrai – tai buvo bendruomenės gyvenimo vietos, kur vyko kultūrinė veikla, tautiniai renginiai ir susitikimai.“

Tyrinėdamas lietuvių paveldą, Augustinas Žemaitis lankėsi ne tik Amerikoje ar Europoje, bet ir Japonijoje, Indijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje bei kitose pasaulio vietose.

Skirtingos emigracijos bangos

Pokalbyje aptariama, kad lietuvių diaspora susiformavo per kelias skirtingas emigracijos bangas. Kiekviena jų paliko skirtingą kultūrinį ir istorinį pėdsaką.

Pirmoji banga buvo ekonominiai emigrantai, kurie XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje išvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Antroji – Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, vadinamieji dipukai, kurie kūrė lietuviškas bendruomenes Vakaruose.

„Tie žmonės laikė save tremtiniais – jie niekada nebūtų palikę Lietuvos, jei ne okupacija. Todėl jie kūrė lietuviškas vietas, kurios tapo tarsi mažais Lietuvos fragmentais svetur.“

Tremties ir atminties vietos

Ne visur lietuvių paveldas atsirado savanoriškai. Kai kuriose šalyse jis susijęs su tremties istorija.

Kazachstane ir kituose regionuose, kur sovietmečiu buvo tremiami lietuviai, šiandien stovi paminklai ir memorialai, liudijantys apie skaudžius istorijos puslapius.

„Tremties vietose dažnai nėra kapinių, nes žmonės buvo laidojami bendrose duobėse. Todėl vėliau lietuviai pradėjo statyti bendrus paminklus visiems ten kentėjusiems.“

Globali Lietuva šiandien

Šiandien lietuviškas paveldas pasaulyje tampa vis svarbesne kultūrinės atminties dalimi. Net ir tie, kurie nebekalba lietuviškai, dažnai domisi savo kilme ir bando iš naujo atrasti ryšį su Lietuva.

„Daugelis žmonių, atradę savo lietuviškas šaknis, nori aplankyti Lietuvą, sužinoti daugiau apie jos istoriją. Tai yra natūralus ryšio su savo kilme ieškojimas.“

Projektas „Gabalėliai Lietuvos“ ir toliau plečiasi – kiekviena ekspedicija atskleidžia naujų istorijų, naujų vietų ir naujų žmonių, saugančių lietuvišką paveldą visame pasaulyje.