Laidoje „Vilniaus ritmu“ Jūratė Pilibaitienė kalbina altininkę Augustą Romaškevičiūtę – atlikėją, kurios muzikinis kelias prasidėjo Vilniuje, tęsėsi Vokietijoje ir šiandien driekiasi tarp tarptautinių koncertų salių, kamerinės muzikos scenų bei lietuviškos muzikos pristatymo užsienio kolegoms ir klausytojams. Pokalbyje kalbama apie instrumentą, kuris dažnai lieka šiek tiek šešėlyje, tačiau turi ypatingą skambesį, artimą žmogaus balsui. Taip pat – apie studijas Berlyne, darbą Diuseldorfo simfoniniame orkestre, kamerinės muzikos laisvę, lietuvišką tapatybę muzikoje ir artėjantį koncertą Vilniuje.

Nuo smuiko prie alto

Augusta Romaškevičiūtė muzikinį kelią pradėjo kaip smuikininkė – mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o smuiku grojo nuo šešerių metų. Vis dėlto prieš stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją jos kelias pasisuko kita kryptimi. Pažintis su alto pedagogu profesoriumi Petru Radzevičiumi tapo svarbiu lūžiu, paskatinusiu pasirinkti altą.

Pašnekovė pasakoja, kad tuo metu smuikininkų buvo labai daug, o alto klasė pasirodė atvira, draugiška ir patraukli. Nors Lietuvoje nėra įprasta altu pradėti groti labai anksti, Augusta šį instrumentą atrado būdama aštuoniolikos. Nuo tada altas liko jos pagrindiniu kūrybiniu balsu.

„Kai pažinau profesorių Petrą Radzevičių, man pasirodė, kad ir grojimas altu, ir jo klasė yra tokie draugiški, atviri, kad taip ir nusprendžiau.“

Instrumentas, artimas žmogaus balsui

Laidoje daug dėmesio skiriama pačiam altui – instrumentui, kuris vizualiai primena smuiką, tačiau yra šiek tiek didesnis ir skamba žemiau. Augusta paaiškina, kad altas derinamas kvintomis, o jo žemiausia styga yra C. Dėl savo diapazono ir tembro jis, pasak atlikėjos, itin artimas žmogaus balsui.

Būtent ši savybė Augustai padėjo sukurti programą „Altas – instrumentas žmogaus balsu“. Pašnekovė pabrėžia, kad alto garsas gali būti ypač natūralus, šiltas, ne toks aštrus kaip aukštesnių styginių instrumentų, tačiau kartu labai paveikus. Jis tarsi kalba ne demonstratyviai, o iš vidaus – tyliau, giliau, artimiau klausytojui.

„Altas kaip instrumentas turi diapazoną, kuris iš tikrųjų labai artimas žmogaus balsui.“

Studijos ir gyvenimas Vokietijoje

Trečiaisiais studijų metais Augusta išvyko į Vokietiją pagal „Erasmus“ mainų programą. Iš pradžių planuotas pusmetis virto metais, o vėliau – sprendimu laikyti stojamuosius egzaminus į Berlyno menų universitetą. Taip prasidėjo ilgesnis jos gyvenimo ir profesinio kelio etapas Vokietijoje.

Berlynas atlikėją patraukė tarptautiškumu, plačia kultūrine scena, galimybėmis mokytis iš skirtingų pedagogų ir būti tarp muzikantų iš įvairių pasaulio šalių. Pasak Augustos, studijos Berlyne buvo itin praktiškos: daug individualių pamokų, orkestro studijų, kamerinės muzikos, tarptautinių kursų ir galimybių mokytis iš aktyviai koncertuojančių atlikėjų.

„Man labai patiko būti apsuptai žmonių iš skirtingų šalių. Kai atvykau studijuoti į Berlyną, ten irgi mūsų klasėje buvo studentų iš pačių įvairiausių šalių.“

Darbas Diuseldorfo simfoniniame orkestre

Šiandien Augusta Romaškevičiūtė yra Diuseldorfo simfoninio orkestro narė. Šis orkestras ypatingas tuo, kad groja ir simfoninę, ir operos muziką. Toks repertuaro pasiskirstymas atlikėjai leidžia išvengti monotonijos ir nuolat atrasti skirtingus muzikinius pasaulius.

Orkestre dirba apie 120 muzikantų, tarp kurių – atlikėjai iš daugelio pasaulio šalių. Augusta pasakoja, kad tarptautiškumas jai yra natūrali profesinės aplinkos dalis. Vis dėlto simfoniniame orkestre individualumo erdvė yra ribota – atlikėjas turi labai tiksliai įsilieti į bendrą skambesį, laikytis orkestro kultūros ir repertuaro reikalavimų.

Kamerinė muzika šiuo požiūriu suteikia daugiau kūrybinės laisvės. Joje altas tampa labiau girdimas, o atlikėjas gali aktyviau dalyvauti formuojant interpretaciją.

Kamerinės muzikos artumas

Pokalbyje Augusta pabrėžia, kad kamerinė muzika jai yra ypatinga dėl savo artumo. Mažesnė erdvė, mažesnė atlikėjų sudėtis ir tiesioginis ryšys su publika leidžia klausytojui patirti muziką labai asmeniškai. Skirtingai nei didelėje koncertų salėje, kur klausytoją nuo orkestro gali skirti nemažas atstumas, kameriniame koncerte muzika pasiekia beveik tiesiogiai – per garsą, kvėpavimą, atlikėjo judesį ir instrumento tembrą.

Augusta kamerinę muziką lygina su buvimu gamtoje – su galimybe pajusti vėją, paliesti medį, pamatyti lapą iš arti. Toks palyginimas atskleidžia jos požiūrį į gyvą muziką kaip į natūralią, žmogui reikalingą patirtį.

„Ta kamerinė muzika dažniausiai atliekama mažesnėse erdvėse, todėl gali vizualiai ir audityviai tą muziką priimti daug artimiau.“

Lietuviška muzika tarptautinėse programose

Nors Augusta gyvena ir dirba Vokietijoje, lietuviška muzika jos programose užima svarbią vietą. Atlikėja pasakoja, kad sudarydama kamerinės muzikos programas visada stengiasi įtraukti bent vieną lietuvių kompozitoriaus kūrinį. Tai jai svarbu ne tik kaip asmeninės tapatybės ženklas, bet ir kaip galimybė pristatyti Lietuvos muziką užsienio kolegoms.

Pašnekovė pastebi, kad atlikėjai iš kitų šalių dažnai būna maloniai nustebinti lietuvių kompozitorių kūrybos, nes su ja nėra plačiai susipažinę. Ypač kalbant apie šiuolaikinę lietuvių muziką, užsienio muzikantams tai tampa nauju atradimu.

Artėjančioje programoje skambės Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys „Maži pokalbiai“ smuikui ir altui. Augusta pabrėžia, kad šio kompozitoriaus muzika yra paveiki, skaidri ir lengvai pasiekianti klausytoją.

„Grojant savo šalies kompozitorių kūrybą, kažkas tiesiog tinkamai vibruoja mumyse.“

Obojus ir styginiai: reta kamerinė sudėtis

Laidoje pristatomas ir artėjantis koncertas, kuris gegužės 15 d. 19 val. vyks Muzikos magijos klube Vilniuje. Koncertas yra projekto „Return“ dalis – šis projektas kviečia užsienyje gyvenančius lietuvių muzikus grįžti į Lietuvą ir pristatyti savo meną.

Kartu su Augusta scenoje pasirodys obojininkas Luciano Cruz, smuikininkas Deniz Tahberer ir violončelininkė Onutė Švabauskaitė. Programos centre – Benjamino Britteno fantazija obojui ir styginių trio. Pasak Augustos, obojus ir styginiai nėra dažna kamerinės muzikos sudėtis, todėl ši programa klausytojams gali tapti nauja ir įdomia patirtimi.

Pašnekovė pasakoja, kad obojus jai asocijuojasi su melancholija. Jo tembras išsiskiria, prasiskverbia per bendrą skambesį ir turi ypatingą emocinę jėgą. Todėl visa programa, nors ir nebus liūdna, turės švelnaus ilgesio, jautrumo ir melodingo susikaupimo.

„Aš sakyčiau, melancholiška vis dėlto bus mūsų programa. Pirmiausia gal net dėl to, kad pats obojus man toks melancholiškas instrumentas.“

„Muzika visiems“ – gyva muzika ten, kur jos labiausiai reikia

Kita svarbi pokalbio tema – projektas „Muzika visiems“, kurį Augusta koordinuoja kartu su kolegomis. Šis projektas gyvą klasikinę muziką atveža į vietas, kur žmonės dažnai neturi galimybės apsilankyti koncertų salėse: ligonines, dienos centrus, senelių namus, hospisus, įkalinimo įstaigas.

Projektas Lietuvoje gyvuoja jau aštuntus metus ir yra įkvėptas tarptautinės „Live Music Now“ organizacijos, kurią Didžiojoje Britanijoje įkūrė smuikininkas Yehudi Menuhinas. Augusta pasakoja, kad „Muzika visiems“ skatina jaunus profesionalius muzikus koncertuoti gyvai, o kartu suteikia klausytojams galimybę patirti muziką neformaliame, žmogiškai jautriame kontekste.

Pašnekovė dalijasi ir asmenine patirtimi iš neįprasto koncerto, kuriame publikai buvo leista judėti, durys buvo atviros, šviesa pritemdyta, o klausytojams pasiūlyti ausų kamštukai. Toks koncertas buvo skirtas žmonėms, kuriems įprasta koncertų aplinka gali būti per intensyvi. Atlikėja prisimena, kad natūralios klausytojų reakcijos ją paveikė daug labiau nei įprasti aplodismentai.

„Tie garsai mus paveikė daug labiau negu bet kokie aplodismentai, nes jie buvo tokie natūralūs.“

Sugrįžimai į Lietuvą

Nors Augusta gyvena tarp Lietuvos ir Vokietijos, ji džiaugiasi galėdama gana dažnai sugrįžti koncertuoti į Lietuvą. Šį kartą atlikėja su programa pasirodys Vilniuje, Muzikos magijos klube, o kitą dieną – Klaipėdos koncertų salėje. Jai šie sugrįžimai yra ne tik profesiniai, bet ir asmeniniai – galimybė susitikti su lietuviška publika, pristatyti jai tarptautinių kolegų parengtas programas ir kartu išlaikyti ryšį su gimtąja kultūra.

Laidos „Vilniaus ritmu“ pokalbis su Augusta Romaškevičiūte – tai pasakojimas apie muziką, kuri nereikalauja triukšmo, kad būtų išgirsta. Apie altą, kuris skamba tarsi žmogaus balsas. Apie kamerinės muzikos artumą, lietuviškos kūrybos svarbą ir apie atlikėjos kelią, kuriame Vilnius, Berlynas, Diuseldorfas ir Lietuvos koncertų salės susijungia į vieną jautrų muzikinį pasakojimą.