Laidoje „Vilniaus kodas“ vedėjas Ričardas Sartatavičius kalbina Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto dekaną, architektą profesorių Marių Praną Šaliamorą apie Vilniaus architektūrą, architektūros paveldą ir šiuolaikinę miesto plėtrą. Pokalbyje nagrinėjama, kaip senoji ir naujoji architektūra formuoja sostinės tapatybę, kodėl architektūra kaip menas išlieka svarbi visuomenės kultūriniam identitetui bei kokie iššūkiai šiandien kyla architektams. Taip pat aptariami reikšmingi Vilniaus projektai, modernizmo paveldas ir miesto ateities vizijos, kurios daro įtaką Vilniaus veidui bei gyventojų santykiui su urbanistine aplinka.

Senoji ir naujoji architektūra – nuolatinis dialogas

Pokalbis prasideda nuo architektūros santykio su laiku. Pasak profesoriaus, kiekviena karta siekia kurti naujai, tačiau kartu privalo išsaugoti tai, kas vertinga ir išgryninta istorijos.

„Mes visą laiką kažką ieškom nauja. Vertybės po truputėlį keičiasi, keičiasi akcentai. Bet tai nereiškia, kad mes turim pamiršti tuo, kuo buvom, ką vertinam.“

Laidoje aptariami ne tik Vilniaus senamiesčio architektūros perlai, bet ir XX amžiaus modernizmo objektai – Sporto rūmai, Santuokų rūmai, Operos ir baleto teatras. Profesorius pabrėžia, kad šie pastatai atspindi unikalų Lietuvos architektų gebėjimą net sovietmečiu orientuotis į Vakarų architektūros tendencijas.

Architektūra – daugiau nei statyba

Marius Šaliamoras akcentuoja, kad architektūra dažnai vertinama tik per ekonominę ar techninę prizmę, tačiau tikroji jos vertė atsiskleidžia per laiką.

„Pagrindinę vertę istorijos bėgyje sudaro architektūros kaip meno pridedama vertė.“

Anot pašnekovo, miestų kultūrinis identitetas kuriamas ne vien funkcionaliais sprendimais, bet ir menine kokybe. Būtent todėl architektūra tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių gyvenamosios aplinkos kokybę ir žmonių ryšį su miestu.

Kodėl architektūra dažnai sulaukia pasipriešinimo?

Laidoje daug dėmesio skiriama visuomenės ir architektų santykiui. Profesorius primena, kad daugelis šiandien pripažintų architektūros šedevrų kadaise taip pat buvo vertinami prieštaringai.

„Visais laikais architektūra iššaukdavo tam tikrą susierzinimą visuomenės ir po to matydavosi, kaip ta visuomenė arba priima tą objektą, arba ne.“

Kaip pavyzdžiai minimi Eifelio bokštas, Pompidu centras Paryžiuje ir net Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, kuri savo laikais taip pat buvo laikoma architektūriniu iššūkiu nusistovėjusioms normoms.

Bendruomenių vaidmuo kuriant miestą

Pokalbio metu aptariama, kodėl šiandien architektams nebeužtenka vien projektuoti. Pasak profesoriaus, būtina kalbėtis su visuomene ir įtraukti bendruomenes į sprendimų priėmimą dar ankstyvose projektų stadijose.

„Daug pigiau yra pradinėse stadijose diskutuoti, kalbėti, ginčytis, konkursuoti. Prieš pradedant konkrečius veiksmus.“

Pašnekovas aptaria Tauro kalno koncertų salės projektą, Nacionalinio stadiono istoriją bei Sporto rūmų ateities vizijas. Šie pavyzdžiai atskleidžia, kaip svarbu suderinti skirtingų visuomenės grupių lūkesčius ir rasti bendrą sutarimą.

Vilniaus pokyčiai ir sėkmingos transformacijos

Laidoje taip pat kalbama apie miesto raidą ir teritorijas, kurios per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai. Kaip vieną geriausių pavyzdžių profesorius įvardija Paupio rajono transformaciją iš buvusios industrinės zonos į gyvą miesto kvartalą.

„Tai jis kaip ir atgaivino visą tą didelę dalį ir sujungė senamiestį su gamta.“

Anot pašnekovo, būtent tokie projektai parodo, kaip architektūra gali ne tik pakeisti fizinę aplinką, bet ir sukurti naujus ryšius tarp miesto erdvių, žmonių ir istorijos.

Optimistiškas žvilgsnis į ateitį

Pokalbio pabaigoje profesorius išlieka optimistiškas. Nors diskusijų dėl architektūros netrūksta, jo nuomone, visuomenė tampa brandesnė, daugiau diskutuoja argumentais, o architektūros kokybės klausimai sulaukia vis didesnio dėmesio.

„Matau, kad ta architektūrinio ginčo atmosfera gerėjo kokybės prasme. Mažiau pykčio yra, daugiau konstruktyvo, daugiau supratimo.“

Tai pokalbis apie Vilnių kaip gyvą organizmą, kuriame kiekvienas naujas pastatas, kiekviena viešoji erdvė ir kiekviena diskusija prisideda prie miesto tapatybės kūrimo. Laida kviečia pažvelgti į architektūrą ne tik kaip į statinius, bet ir kaip į kultūros, istorijos bei visuomenės atspindį.