„Vilniaus kodas“ laidos vedėjas Ričardas Sartatavičius kalbina Vilniaus universiteto Verslo mokyklos direktorę, dr. Birutę Miškinienę, kuri atvirai ir konkrečiai pasakoja, kaip šiandien atrodo tarptautinių studentų realybė Lietuvoje. Pokalbis atveria platesnį kontekstą: nuo studijų patrauklumo ir nepripažintų šalies stiprybių iki migracijos priežiūros, stereotipų, „studentų apsimetėlių“ schemų ir tikrų sėkmės istorijų.

Kaip pati Miškinienė pastebi: „Lietuva gali galvoti apie save, ką nori, bet studijų prasme mes nesame labai patraukli šalis – mes dar nemokame savęs parduoti.“

Studentų geografija: kodėl dominuoja Pakistanas, Indija ir Bangladešas?

Pastaraisiais metais Lietuvoje ryškėja aiški tarptautinių studentų kilmė – daugiausia jų atvyksta iš Pietų Azijos. Tuo tarpu universitetai stengiasi išlaikyti geografinę įvairovę, kad auditorijose vyrautų skirtingos kultūros ir požiūriai.

Miškinienė paaiškina:

„Jeigu nieko nedarai, gauni daugiausiai paraiškų iš Pakistano, Bangladešo ir Indijos. Tai nieko nesako apie jų kokybę, bet mes norime diversifikacijos.“

Todėl kai kuriose mokyklose įvedamos kvotos ir keliami aukštesni akademiniai reikalavimai, kad atranka būtų kokybiškesnė.

Ar Lietuva moka parduoti save pasauliui?

Didelė pokalbio dalis skirta tam, kaip Lietuva save pristato tarptautinėse studijų mugėse.

Pasak Miškinienės, problema ne tik konkurencinga rinka, bet ir mūsų pačių komunikacija:

„Mums reikia rasti, kuo mes unikalūs. Negalime apie save pasakoti taip pat, kaip apie Taškentą ar Cape Town. Reikia skirtingų žinučių skirtingoms šalims.“

Ši įžvalga ypač aktuali, kai Lietuva siekia konkuruoti su šalimis, kurios agresyviai reklamuoja savo fintecho, startuolių ar modernių miestų įvaizdį.

Stipendijos ir talentų kova

Pasaulio universitetai konkuruoja dėl gabių studentų. Lietuva šiame žaidime taip pat dalyvauja, nors pasiryžimas dar ne visada pakankamas.

Verslo mokykla siūlo motyvacines stipendijas: studentams, kurie pasiekia aukštus akademinius rezultatus, skiriamos vienkartinės išmokos.

„Jeigu tavo vidurkis dešimt – gauni tūkstančio eurų išmoką. Tai motyvuoja. Bet mums svarbiausia – kad atvykęs studentas tikrai mokytųsi.“

Studentai „apsimetėliai“ ir migracijos kontrolė

Laidoje paliesta jautri tema – studentai, kurie gauną vizą studijoms, tačiau universitetuose nepasirodo.

Dr. B. Miškinienė nepaneigia, kad tokių atvejų būna, tačiau pabrėžia, jog jie retenybė, o migracijos priežiūra šiandien itin griežta.

„Jeigu studentas nebesimoko – mes privalome informuoti Migracijos departamentą. Tai teisinga. Jeigu atvykai mokytis, tai ir mokykis.“

Vakare vis dar netyla istorijos apie tuos, kurie į Lietuvą atvyksta tik kaip tarpinę stotelę kelyje į Vakarų Europą.

Boltas, darbas ir realios studentų istorijos

Kodėl tiek daug užsienio studentų dirba „Bolt“ ar „Wolt“ platformose? Atsakymas paprastas – tai greičiausias būdas gauti pajamų, tačiau ne visada dėl pinigų.

Pašnekovė pateikia realius pavyzdžius iš savo kelionių:
-mergina iš Turkijos vairuoja Boltą, nes „tai geras būdas prisidurti“;
-vaikinas iš Nepalo – ne dėl pinigų, o todėl, kad „jam trūksta bendruomenės ir tai būdas bendrauti“.

Šios istorijos primena, kad studentų realybė daug sudėtingesnė, nei stereotipiškas įvaizdis.

Kultūriniai skirtumai auditorijose

Dr. B. Miškinienė atvirai kalba apie kūrybiškus sprendimus, kaip suvaldyti kultūrinius skirtumus studijų procese. Vienas pavyzdžių – grupiniai darbai.

„Indai, pakistaniečiai, bangladešiečiai į grupinius darbus žiūri kitaip – jiems viskas ok, bet nebūtinai daro laiku. Lietuviai su tuo susiduria ir pyksta. Todėl grupes formuojame taip, kad jose būtų skirtingų tautų.“

Ši praktika padeda studentams mokytis komandinio darbo tarpkultūrinėje aplinkoje – įgūdžio, kuris šiandien svarbus visame pasaulyje.

Kalbos barjeras: ar studentai nori mokytis lietuviškai?

Kalbos mokėjimas – vienas svarbiausių veiksnių norint įsilieti į darbo rinką.

„Jeigu ruošiesi bent kuriam laikui pasilikti – turi dėti pastangų.“ – pabrėžia Dr. B. Miškinienė.

Universitetas jau siūlo lietuvių kalbos kursus, o vietos juose greitai užsipildo. Yra ir tokių studentų, kurie lietuviškai kalba labai gražiai – pavyzdžiui, turkas, baigęs ir bakalauro, ir magistro studijas Lietuvoje.

Kodėl tik 7% užsienio studentų lieka Lietuvoje?

Nors užsienio studentai kasmet prisideda prie Lietuvos ekonomikos milijonais eurų, tik maža dalis jų lieka po studijų. Pasak Miškinienės, šis skaičius – vos 7% – reikalauja gilesnių sprendimų. Čia susipina kelios realybės: sudėtinga integracija, darbo rinkos niuansai, kalbos barjeras ir bendruomenės trūkumas. Tarptautiniai studentai dažnai atvyksta ne tik mokytis, bet ir ieškoti gyvenimo galimybių, tačiau Lietuvos sistema dar ne visada pasiruošusi juos priimti taip sklandžiai, kaip didžiosios valstybės.

Dr. B. Miškinienė tiki, kad sprendimas slypi glaudesniame ryšyje su verslu – ne tik didžiuoju, bet ir vidutiniu, kuris šiandien dar nelabai pasirengęs priimti užsieniečius darbuotojus.

Tikros sėkmės istorijos – kai Lietuva tampa namais

Nepaisant kliūčių, Lietuva turi ir įkvepiančių istorijų. Dr. B. Miškinienė pasakoja apie Turkijos studentą, kuris Lietuvoje baigė bakalauro ir magistro studijas, sukūrė verslą, atrado bendruomenę ir net šeimą. Tokios istorijos rodo, kad Lietuva gali tapti vieta, kur studentai atranda savo profesinį kelią ir gyvenimo kryptį.

Kaip sako dr. B. Miškinienė: „vieniems mes tampame tranzito šalimi, bet kitiems tampame namais. Ir mūsų užduotis – kad tų pastarųjų būtų daugiau.“