„Vakaro pokalbių“ laidoje šįkart – tema, kuri pažįstama beveik kiekvienam. Vieni atidėlioja studijas, kiti – darbus, treti – net svarbius gyvenimo sprendimus. Tačiau kas slypi už šio elgesio? Kodėl dažnai sakome „padarysiu rytoj“, o rytoj virsta savaite, mėnesiu ar net metais?

Apie tai kalbėjomės su psichologe, psichoterapeute ir koučingo specialiste Janina Sabaite, kuri daugelį metų tyrinėja įpročius, nuotolinio darbo efektyvumą bei žmogaus elgesio mechanizmus. Laidos vedėjas Jonas Vitkauskas kvietė kartu atrasti, ar atidėliojimas – tai tik tingėjimas, ar vis dėlto daug sudėtingesnis reiškinys.

Atidėliojimas – įgimtas ar išmoktas?

Vienas pirmųjų klausimų, kurį kelia klausytojai – ar žmogus gimsta atidėliotoju?
Janina Sabaitė šypsosi:
„Nė vienas kūdikis nėra atidėliotojas. Tai reiškia, kad atidėliojimo mes išmokstame. Tai yra įgytas elgesys, susijęs su mūsų baimėmis, įpročiais, auklėjimu.“

Ji paaiškina, kad elgesio modelius dažniausiai lemia vaikystės patirtys – kaip buvome kritikuojami, kaip priėmė mūsų klaidas aplinkiniai, ką patyrėme nesėkmės akimirkomis.

Vidinis kritikas ir baimė suklysti

Atidėliojimas dažnai kyla iš baimės būti sukritikuotam.

„Jeigu vaikystėje mus labai kritikavo, išmokome klaidą laikyti savo vertės įrodymu. Tuomet net nepradedame – nes iš anksto prognozuojame, kad mums nepasiseks.“

Šis mechanizmas, pasak psichologės, ypač ryškus tarp perfekcionistų, kurie siekia tik idealaus rezultato. Vietoj to, kad imtųsi veiksmų mažais žingsniais, jie laukia „tobulo momento“, kuris niekada neateina.

Sportas kaip pamoka gyvenimui

Įdomu, kad būtent sporto pasaulis atskleidžia kitokią atidėliojimo perspektyvą.

„Būti geru sportininku reiškia turėti daug nesėkmių. Ne laimėti viską, bet mokėti pralaimėti ir vėl stoti į startą. Tie, kurie geba priimti nesėkmę kaip augimo dalį, mažiau linkę į atidėliojimą.“

Tai parodo, kad svarbiausia – gebėti susitaikyti su klaidomis, o ne jų vengti.

Motyvacija: mitai ir realybė

Sabaitė sako, kad daugelis žmonių laukia įkvėpimo, kuris padės pradėti. Tačiau tai – iliuzija:

„Motyvacija atsiranda ne prieš veiksmą, o bedarant. Pradedu, įveikiu pirmą mažą žingsnį – ir tada jau ateina noras tęsti.“

Tai vadinamoji „veiksmo motyvacija“: ne jausmas sukuria veiksmą, bet veiksmas sukuria jausmą.

Kada atidėliojimas tampa problema?

Ne kiekvienas atidėliojimas yra blogas. Sabaitė pabrėžia, kad kartais tai – sveikas sprendimas:

„Mūsų psichika nieko nedaro prieš mus. Ji saugo mus nuo diskomforto. Jei atidėlioju eiti į parduotuvę – nieko baisaus. Bet jei atidėlioju pasirūpinti sveikata ar keisti nemėgstamą darbą – tai jau trukdo gyventi prasmingai.“

Štai čia svarbu atskirti ar atidėliojimas netrukdo ilgalaikiams tikslams, ar tik suteikia trumpalaikį atokvėpį.

Tinginiavimas – priešas ar resursas?

Laidos vedėjas paklausė provokuojančiai: ar tinginiavimas gali būti naudingas?
Psichologė atsakė:

„Tinginystė dažnai yra tik kitų ar mūsų pačių etiketė. Iš tiesų tai gali būti poilsis, atsistatymas. Žmogui, kuris daug dirba, „nieko neveikimo laikas“ yra būtinas. Tai ne problema, o investicija į produktyvumą.“

Ji ragina atsisakyti kaltės dėl poilsio – vietoj to sąmoningai jį įtraukti į dienotvarkę.

Kaip atpažinti atidėliojimą?

Janina Sabaitė siūlo pastebėti savo elgesio modelius:

• Ar valote dulkes vietoj to, kad rašytumėte disertaciją?
• Ar gaminate sudėtingą vakarienę, nors laukia skubus darbas?
• Ar „tiesiog dar kartą“ patikrinate telefoną?

„Tai gali atrodyti produktyvu, bet iš tiesų tai – atidėliojantis elgesys. Reikia mokėti atpažinti šiuos signalus.“

Laida „Vakaro pokalbiai“ šįkart atskleidė, kad atidėliojimas nėra vien tik blogas įprotis. Tai ženklas, kad mūsų psichika bando mus nuo kažko apsaugoti – nuo baimės, streso ar net pervargimo. Supratus priežastis, galime pasirinkti: ar veikti mažais žingsniais, ar sąmoningai nuspręsti kai kurių dalykų visai nedaryti.