„Vakaro pokalbiai“ laidoje vedėjas Jonas Vitkauskas kartu su psichologe ir kognityvinės elgesio terapijos specialiste Elžbieta Malūnavičiene gilinasi į reiškinį, kuris paskutiniame dešimtmetyje tapo ne tik popkultūros terminu, bet ir vienu dažniausių vidinio nerimo šaltinių FOMO, arba baimę ką nors praleisti. Psichologė pabrėžia, kad nors FOMO nėra diagnozuojamas sutrikimas, jo emocinis svoris gali būti toks pat realus ir varginantis kaip bet kuris kitas psichologinis sunkumas.

„Tai nėra liga, bet tai yra nerimas – baimė, kad kažkur, kažkas vyksta be manęs, o aš turėčiau ten būti“, – sako ji.

Įdomu tai, kad FOMO yra daug gilesnės kilmės, nei gali pasirodyti. Žmogaus protas evoliuciškai buvo užprogramuotas priklausyti grupei, o atskirtis nuo jos reiškė pavojų gyvybei. Todėl nenuostabu, kad net ir šiandien, gyvendami visiškai kitokiomis sąlygomis, vis dar jaučiame stiprią vidinę įtampą, jei mums atrodo, kad prarandame galimybę būti „su saviškiais“.

Socialiniai tinklai ir nuolatinis palyginimas

Vienas ryškiausių šiandien FOMO stipriklių – socialiniai tinklai. Jie radikaliai pakeitė būdą, kuriuo matome kitų žmonių gyvenimus. Jeigu anksčiau galėjome lygintis tik su artimiausiu ratu – šeima, draugais ar keliais kaimynais, šiandien turime neribotą prieigą prie tūkstančių „geriausiųjų kadrų“. Psichologė primena: mūsų smegenys nėra sukurtos apdoroti tokio kiekio socialinės informacijos.

„Mes matome tik kitų gyvenimo viršūnėles. Toks anonsas, kurį nesąmoningai lyginame su savo pilno metražo filmu“, – sako ji.

Ši simetriška, bet klaidinanti perspektyva kuria dirvą vidinei įtampai: kitų kelionės atrodo įspūdingesnės, šventės – triukšmingesnės, šeimos – darnesnės, o karjera – sėkmingesnė. Visa tai vyksta realiu laiku, mūsų delne, su naujais pranešimais kas kelias minutes. Natūralu, kad kyla noras nuolat tikrinti telefoną – ar tik niekas svarbaus nevyksta be mūsų. Tačiau ši strategija tik didina nerimą: kuo dažniau tikriname, tuo labiau laikinai nuraminame mintį, bet po akimirkos ji sugrįžta dar stipresnė. Taip formuojasi toks elgesio ratas, kuriame atrodo, kad reikia būti visur ir visada.

FOMO poveikis mūsų vidiniam pasauliui, santykiams ir net karjerai

Laidoje plačiai aptariama, kaip FOMO paveikia skirtingas gyvenimo sritis – nuo kasdienių emocijų iki santykių ir darbo. Psichologė pastebi, kad daugeliui žmonių FOMO tampa tam tikru vidiniu žemėlapiu, pagal kurį jie vertina savo gyvenimo sėkmę. Šis vertinimas dažnai būna klaidingas, bet labai paveikus.

Santykiuose FOMO gali pasireikšti lyginant savo porą su kitų porų viešai demonstruojamomis romantinėmis akimirkomis. Kai socialiniuose tinkluose matai tik kitų meilės demonstravimą, gali imti manyti, jog tavo santykiai prastesni ar mažiau įdomūs.

„Tai gali virsti kaltinimais partneriui – kad jis kažko nedaro, kažko nesuteikia. Tačiau dažnai tai kyla ne iš partnerio elgesio, o iš mūsų pačių lyginimosi“, – paaiškina E. Malūnavičienė.

Karjeros srityje FOMO pasireiškia baime atsilikti, ne „įšokti į traukinį“. Matant kolegų pasiekimus, naujus projektus ar pokyčius, gali atrodyti, kad tavo pačio kelias per lėtas ar nepakankamai įspūdingas. Tai gali vesti arba į desperatišką norą visur dalyvauti, arba į paralyžių priimant sprendimus – nes atrodo, kad pasirinkus vieną kelią, prarasi visus kitus. Šis nuolatinis pasirinkimo nerimas, pasak psichologės, labai glaudžiai susijęs su FOMO.

„Kuo daugiau pasirinkimų turime, tuo sunkiau jaučiamės. Visada atrodo, kad galėjome pasirinkti geriau“

Kas slypi už iš pirmo žvilgsnio paprasto jausmo?

Laidoje akcentuojama, kad FOMO nėra tik pavydas ar paviršinis susierzinimas. Dažnai už šio jausmo slepiasi daug gilesni poreikiai ir baimės, kurias verta atpažinti. Viena jų – poreikis būti priimtam. Žmogus, pamatęs, kad draugai linksminasi be jo, ne tik pajunta pyktį ar liūdesį, bet ir gilesnį nerimą:

„Jeigu jie mane atstums, kas tada?“ Pasak psichologės, šis jausmas kyla iš labai senų, evoliucinių mechanizmų, kurie ir šiandien aktyvuoja gynybines reakcijas.

FOMO taip pat glaudžiai susijęs su saviverte. Kai žmogus nuolat lygina save su kitais, natūraliai kyla abejonės dėl savo vertės, gebėjimų ar pasirinkimų. Vienas iš būdų tai suprasti – užduoti klausimą:

„Ko iš tikrųjų aš bijau prarasti?“

Dažnai atsakymas nebūna apie konkretų renginį ar kelionę, bet apie gilesnį jausmą, kad galiu būti mažiau įdomus, mažiau vertas dėmesio ar net mažiau mylimas.

Kaip padėti sau gyventi su FOMO ir jį suvaldyti?

Laidos antroje pusėje E. Malūnavičienė kalba apie tai, ką galime padaryti, kad FOMO netaptų mūsų kasdienybės šešėliu. Kognityvinės elgesio terapijos požiūriu, pirmasis žingsnis yra mokėjimas atpažinti mintis, kurios sukelia nerimą. Psichologė ragina žmones savo mintis ne tik stebėti, bet ir rašyti.

„Kai rašome, mes sulėtiname mąstymą. Galime aiškiau pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų galvoje“, – teigia pašnekovė.

Tai leidžia atskirti automatinį, emocionalų mąstymą nuo realesnės ir tikslesnės perspektyvos.

Kita svarbi strategija – socialinių tinklų ribojimas. Psichologė pabrėžia, kad staigus visiškas atsiribojimas gali sukelti didelį nerimą, todėl svarbu elgtis palaipsniui. Pavyzdžiui, nusistatyti konkretų laiką dienoje, kada galima tikrinti socialinius tinklus, ir laikytis to kaip savotiško eksperimento. Šis eksperimentiškas požiūris padeda ne tik sumažinti naudojimą, bet ir geriau suprasti, kiek emocinės įtampos iš tiesų sukelia dažnas tikrinimas.

Taip pat labai svarbu kurti gilesnius, autentiškus ryšius su žmonėmis, kuriuos pažįstame. Psichologė pastebi, kad FOMO dažnai nukreipia mūsų energiją į platumą – sekame šimtus gyvenimų, bet prarandame galimybę būti arti su keliais svarbiausiais žmonėmis.

„Kartais užtenka vieno nuoširdaus ryšio vietoj penkiasdešimties paviršutiniškų“.