„Vakaro pokalbiuose“ – itin aktuali tema daugeliui šeimų. Psichologas Andrius Atas, daugelį metų konsultuojantis paauglius ir jų tėvus, kalba apie vieną ryškiausių šiuolaikinės tėvystės iššūkių – priklausomybę nuo ekranų, kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų technologijų.

„Kartais atrodo, kad telefonas vaikui tapo papildomu organu – jis visur kartu. Bet pati technologija nėra bėda. Bėda – kaip ir kam mes ją naudojame“, – sako Andrius Atas.

Laida atveria ne tik klausimą, kaip riboti laiką prie ekranų, bet ir ką iš tiesų ekranas pasako apie šeimą. Ar jis – tik pramoga, ar galbūt ženklas, kad šeimos ryšys silpsta, o emocinis artumas ieškomas virtualybėje?

Ekranas – ne priešas, o simptomas

Laidoje psichologas pabrėžia, kad tėvai dažnai klysta manydami, jog problema slypi pačiame telefone ar žaidime.
Anot jo, ekranas dažnai tėra simptomas, atskleidžiantis, kad šeimos viduje kažkas išsiderino: sumažėjo bendravimo, dėmesio, tikro susidomėjimo vienas kitu.

„Vaikai elgiasi pagal mūsų pavyzdį. Jeigu tėtis sako: ‘padėk telefoną’, o pats tuo metu sėdi su planšete – žinia vaikui tampa visiškai kitokia.“

Andrius Atas pastebi, kad šeimos gyvenimo modelis ir bendravimo kultūra lemia daugiau nei bet kokios techninės ribos.
Vaikai iš mūsų perima ne taisykles, o gyvenimo būdą.
Jei mato, kad tėvai po darbo ilsisi su telefonu rankoje, jie elgiasi taip pat – nes būtent tai jiems atrodo normalu, „suaugėliška“.

Ekranas todėl tampa ne priešu, o šeimos emocinio klimato barometru. Kai ryšys tarp tėvų ir vaikų silpnėja, ekranas užima tuštumą, tapdamas nebe įrankiu, o pabėgimo vieta.

Kada žaidimas tampa priklausomybe?

Pasak psichologo, pirmieji priklausomybės požymiai atsiranda tada, kai vaikas ar paauglys ima gyventi nuo žaidimo iki žaidimo, o viskas, kas už žaidimo ribų, praranda prasmę:

• nebėra noro eiti į mokyklą ar bendrauti su draugais
• šeimos veiklos atrodo nuobodžios
• emocijos tampa priklausomos nuo to, ar pavyko „pažaisti“

„Vaikas gyvena kaip senas vairuotojas alkoholikas – nuo žaidimo iki žaidimo. Kai visos mintys sukasi tik apie tai, kada vėl galėsiu pažaisti – tai jau ne pomėgis, o priklausomybė.“

Toks elgesys, anot Ato, rodo, kad malonumo sistema smegenyse užprogramuota dirbtinai: žaidimas suteikia momentinį pasitenkinimą be pastangų. Vaiko smegenys pripranta prie greito atlygio, todėl realus pasaulis, kuriame reikia stengtis, tampa mažiau patrauklus.

„Smegenys atranda, kad vienu piršto judesiu gali gauti pasitenkinimą, už kurį realybėje reikėtų stengtis mėnesius. Kam vargti?“

Tačiau, sako psichologas, priklausomybė – tai ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų pasaulio atspindys. Mes visi tampame greito pasitenkinimo visuomene: pažiūrėti serialą vietoj pokalbio, paskaityti trumpą santrauką vietoj knygos, perbraukti ekraną vietoj žvilgsnio į artimą žmogų.

Tėvų pavyzdys ir šeimos kultūra

Andrius Atas primena: pokyčiai prasideda ne nuo vaikų, o nuo tėvų.
Kai tėvai ieško būdų, kaip „priversti“ vaiką mažiau naudotis telefonu, pirmas klausimas turėtų būti – kiek mes patys laiko praleidžiame prie ekranų?

„Jeigu šeimoje norma tapo sėdėti svetainėje su telefonu rankoje – tai ne vaikų problema. Tai šeimos kultūros klausimas.“

Psichologas pabrėžia, kad pavyzdys veikia stipriau už bet kokį moralą.
Jeigu tėvai vakarienės metu kalbasi tarpusavyje, jei domisi vieni kitų diena, jei sugeba padėti telefoną į šalį – vaikai perima tą modelį.
Tačiau jeigu tėvai nuolat „dingsta“ į ekranus, jų vaikai elgiasi taip pat – nes tai tampa šeimos norma.

Andrius siūlo kurti pozityvų šeimos „ekranų susitarimą“: kada naudojamės technologijomis, o kada sąmoningai skiriame laiką vieni kitiems. Tai neturi būti draudimų rinkinys, veikiau šeimos susitarimas dėl dėmesio ir buvimo kartu.

Kada jau laikas reaguoti?

Pasak Andriaus, reaguoti reikia tada, kai ekranas ima griauti kasdienį gyvenimą – kai nebelieka pusiausvyros.
Tai galima pastebėti iš kelių aiškių ženklų:

• vaikas tampa neramus ar piktas, kai negali žaisti
• praleidžia pamokas, neatlieka pareigų, nebesikelia laiku
• sutrinka miegas, emocijos tampa nevaldomos
• bendravimas šeimoje virsta konfliktais apie žaidimus

Tokiais atvejais, sako psichologas, reikia kalbėtis, o ne bausti.
Kartais padeda aiškus ribų nustatymas, bet kartais – ir specialisto pagalba.

„Kol nėra problemos – nereikia jos kurti. Bet kai ji atsiranda, nereikia jos ignoruoti.“

Andrius priduria, kad kai kuriais atvejais prireikia ir laikino „detokso“ – kelių savaičių ar mėnesio pertraukos nuo žaidimų, kad vaikas iš naujo atrastų kitus malonumo šaltinius. Bet tai – kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai šeimoje jau sutrikęs balansas ir kenčia visi.

Kaip atrodo sveika šeimos dinamika?

Pasak psichologo, sveika šeimos dinamika prasideda nuo paprasto dalyko – buvimo kartu.
Ne tobulų vakarienių ar išmanių žaidimų be telefono, o tikro, nuoširdaus buvimo, kai tėvai domisi ne rezultatais, o pačiu vaiku.

„Reikia išmokti ne tik auklėti, bet ir gyventi su vaikais. Kol mes to neišmoksime, ekranai liks vieta, kur vaikai ieško ramybės.“

Atas ragina tėvus kalbėtis su vaikais ne apie pažymius, o apie jausmus, apie jų pasaulį, interesus, net apie žaidimus.
Kai vaikas jaučiasi išgirstas, jis neturi poreikio „bėgti“ į virtualybę.

„Vaikui nereikia tobulų tėvų. Jam reikia jausmo, kad jis svarbus. Kai tėvai nuoširdžiai domisi – ekranai praranda savo galią.“

Psichologas pabrėžia, kad tėvai neturi tapti nuolatiniais animatoriais ar veiklų planuotojais. Užtenka parodyti, kad vaikas yra laukiamas bendrame gyvenime – pakviesti į pokalbį, į gamtą, į virtuvę gaminti vakarienę.

Pokalbio esmė – santykis, o ne draudimas

Šis „Vakaro pokalbis“ – ne apie draudimus, o apie supratimą, empatiją ir ryšį.
Technologijos niekur nedings, bet mes galime išmokti su jomis gyventi taip, kad jos stiprintų, o ne silpnintų šeimos santykius.

„Kai šeima toleruoja, kad svetainėje visi sėdi su telefonais rankose, ji pamažu praranda gyvybę. Ryšys nyksta ne iš piktos valios – tiesiog iš įpročio. Bet jį galima atkurti.“

Ši laida kviečia pažvelgti į ekranus ne kaip į priešą, o kaip į veidrodį, kuris atspindi, kas iš tiesų vyksta šeimoje.
Kai pradedame matyti ne tik vaikų elgesį, bet ir savo įpročius – atsiranda galimybė pokyčiui.

Andrius Atas kalba paprastai, bet giliai: priklausomybės problema – ne apie technologijas, o apie žmonių santykį su savimi ir artimaisiais.

„Ekranas – tik paviršius. Po juo slepiasi klausimas: ar mes dar mokame būti kartu?“