„Sostinės horizontų“ laidoje vedėjas Tomas Juknevičius klausytojus nukelia į Elektrėnus – savivaldybę, kur socialinė pagalba yra ne tik administracinė funkcija, bet ir žmogiška misija. Studijoje svečiuojasi dvi ilgametės specialistės: Elektrėnų savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Violeta Šimkūnienė ir socialinio darbo vadybininkė Rasa Matijoškienė, dirbanti su Užimtumo didinimo programos dalyviais.

Abi pašnekovės turi po 25 metus profesinės patirties, o jų pokalbis atskleidžia tiek socialinės sistemos subtilybes, tiek žmogaus psichologijos gelmes. Nėra stereotipų, nėra supaprastintų atsakymų – tik tikra, nuoširdi, kartais skaudi, o kartais įkvepianti realybė.

Violeta atvirai juokiasi, kad šias pareigas užėmė dar savivaldybei kuriantis, tačiau jos balsas atskleidžia ne rutiną, bet pašaukimą. Ji prisimena:
„Tai buvo labai seniai, prieš 25 metus… ir nuo tada einu šias pareigas.“

Rasa – gimusi ir užaugusi Elektrėnuose – laidoje daug kartų pabrėžia, kad socialinis darbas jai nėra tik profesija, o vidinė laikysena, kuria gyvena kiekvieną dieną:
„Visą laiką žmogus man buvo vertybė.“

Vertybių pamatai: kas išlaiko žmones socialiniame darbe?

Abiejų pašnekovių tonas – labai nuoširdus ir ramus. Tai žmonės, kurie kasdien neša emocinį krūvį, tačiau iš savo profesijos semiasi ne tik pareigos jausmą, bet ir prasmę.

Violeta pastebi, kad svarbiausia – nepamesti empatijos.
„Reikia nepamesti savęs, nepamesti empatijos žmogui… ir leisti jam patikėti, kad jis gali keisti savo gyvenimą.“

Tuo tarpu Rasa užaugino net keturis vaikus ir sako, kad tą pačią filosofiją taiko ir darbe:
„Būti žmogumi yra mano gyvenimo filosofija.“

Šios dvi mintys laidoje tampa ašimi, aplink kurią sukasi visas pasakojimas – socialinis darbas prasideda nuo tikėjimo kitu žmogumi, net jei jis pats savimi netiki jau seniai.

Darbas su jaunimu: kai pasaulį mato tik per ekraną

Viena didžiausių šiuolaikinių problemų – jaunimo atsiskyrimas, virtualių erdvių trauka ir motyvacijos praradimas. Specialistės kalba apie jaunus žmones, kurie:

• ištisai būna prie kompiuterio
• negeba palaikyti socialinių ryšių
• gyvena savose fantazijose ar „dausose“
• neturi kasdienio ritmo ir savarankiškumo

Rasa atskleidžia:
„Jis mato tą kompiuterį, mato savo erdvę… ir nemato pasaulio.“

Kaip juos pažadinti? Kaip nuleisti iš fantazijų į realybę? Pašnekovės sutaria – per prievartą nieko nepasieksi. Užmezgamas ryšys, kuriama pasitikėjimo atmosfera, laipsniškai vedama link atsakomybės.

Violeta pabrėžia, kad kartais dirbama ir su tėvais, kurie nesugeba paleisti suaugusių vaikų:
„Kartais norisi paprašyti tėvų: atjunkite juos nuo visko… leiskite išmokti savarankiško gyvenimo.“

Vyresnio amžiaus žmonės: tarp sveikatos, priklausomybių ir nepasitikėjimo savimi

Kita grupė, su kuria dirba socialiniai darbuotojai, – vyresnio amžiaus bedarbiai. Laidoje atskleidžiami keli dažniausi jų sunkumai:

• žmonės patiki, kad dėl ligos nebegali dirbti
• ilgalaikis nedarbas atima pasitikėjimą
• technologijų pokyčiai tampa kliūtimi
• senstantys žmonės jaučiasi nereikalingi darbo rinkai

Rasa apibendrina situaciją atvirai:
„Yra žmonių, kurie jau išmokę gyventi komfortiškai ir jie nebenori nieko keisti.“

Violeta priduria realių pavyzdžių iš darbo su darbdaviais:
„Visi norime to molio, kuris lipdosi… bet realybė yra kitokia.“

Šis komentaras atskleidžia darbo rinkos paradoksą – norima darbuotojo, kuris bus greitas, mobilus, lankstus, tačiau tokie lūkesčiai dažnai nesuderinami su realiais žmonių gyvenimais, ligomis ar amžiumi.

Socialinės dirbtuvės – vieta, kur grįžta savivertė

Elektrėnuose sėkmingai veikia socialinės dirbtuvės, kuriose žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia gali dirbti ir jaustis pilnaverčiais bendruomenės nariais. Jie skalbia drabužius, tvarko viešąsias erdves, gamina muilą, žvakes, mezga.

Violeta džiaugiasi:
„Vievis autobuso stotį tvarko būtent šie žmonės.“

Tai – ne tik paslaugos, bet ir savivertės atkūrimas. Žmonės, kurie ilgai jautėsi nereikalingi, pagaliau turi vietą.

Planuojama atidaryti ir naujas dirbtuves Elektrėnuose. Pašnekovės su šypsena priduria, kad ateityje gal ten bus galima net „nusipirkti bandelę ar pavalgyti“.

Ukrainiečių integracija: kalba, profesijos ir bendruomenės priėmimas

Elektrėnų savivaldybėje vis dar gyvena ukrainiečiai, atvykę po karo pradžios. Jie gauna visas taikomas socialinės paramos formas. Dalis jų, ypač moterys, aktyviai integruojasi, mokosi kalbos, įgyja naujų profesijų.

Violeta pasakoja:
„Yra ukrainiečių, kurios mokosi masažuotojo specialybės. O tie, kurie nori, tikrai mokosi lietuvių kalbos.“

Laidoje aptariama ir tai, kaip vaikai, lankantys lietuviškas mokyklas, tampa tarpininkais tarp kultūrų – jie namo parneša lietuvių kalbos frazes, mokinius išmokytus žodžius tėvams.

Darbdavių požiūris – tarp norų ir realybės

Laidoje daug dėmesio skiriama ir darbdaviams. Nors specialistės pabrėžia, kad santykiai su darbdaviais gerėja, vis dėlto realybė išlieka sudėtinga.

Vienas epizodas itin išryškina socialinio darbo sudėtingumą:
Rasa pasakoja, kaip jaunuoliui pavyko padėti įsidarbinti tik dėl intensyvaus bendradarbiavimo su įmonės vadovybe ir brigadininkais.

„Rezultatas buvo porą mėnesių, bet mes tuo labai džiaugėmės – jam pavyko išjudėti.“

Tai atskleidžia, kad net mažas žingsnis gali tapti dideliu laimėjimu.

Specialistų emocinis nuovargis ir palaikymo mechanizmai

Socialinis darbas – emocinis maratonas. Kad darbuotojai „neperdegtų“, taikomos supervizijos, intervizijos, nuolatiniai pokalbiai komandoje.

Violeta sako:
„Kai žmogus bus stiprus, bususi balansavęs specialistas, jis galės balansuoti ir kliento.“

Tai primena paprastą tiesą: padėti kitam gali tik tas, kuris pats nėra palūžęs.

Tai pokalbis, kuris įrodo, kad socialinis darbas nėra dokumentai ar procedūros – tai žmonių santykiai, žvilgsniai, istorijos ir kasdieniai sprendimai.

Ir, kaip sako Rasa:
„Visą laiką pradedam ne nuo to, kokią šiandien vaidmenį atlieku, bet nuo to, kad aš esu žmogus.“