„Sostinės horizontai“ laidoje vieši du svečiai – Paulius Klapatauskas, klubo „Saulės ženklas“ prezidentas, Lietuvos kiokušin karatė rinktinės treneris ir Vaidotas Petronis, „Projektų valdymo ir mokymo centro“ direktorius. Tai pokalbis apie discipliną, pilietiškumą, švietimą, jaunąją kartą ir, žinoma, karate – sportą, kuris dažnai tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine kelione.

Vaidotas prisimena savo kelią į karate – spontanišką, bet lemtingą.

„Prieš keturiolika metų tiesiog pasiskundžiau kolegoms, kad reikia pradėti sportuoti, ir kolegė nupirko mėnesio abonementą. Tai va, jau keturiolika metų bandau“, – juokiasi jis.

Ši patirtis virto ne tik sportine rutina, bet ir pagalba valdant kasdienius darbinius iššūkius.

Paulius, karatė kelią pradėjęs dar tais laikais, kai treniruotės vyko nelegaliai miškuose, atvirauja:

„Visą gyvenimą dariau daug dalykų, bet karate visada buvo kasdienybėje. Tai neatsiejama mano gyvenimo dalis“.

Kodėl karate taip traukia suaugusiuosius?

Trenerio teigimu, vis daugiau suaugusiųjų randa kelią į dojo. Dažniausias scenarijus – tėvai atveda vaikus ir patys ryžtasi pabandyti: „99 procentai, kurie išbando, lieka sportuoti“, – sako Paulius.

Vieniems tai energijos iškrovimas, kitiems – psichologinė terapija po įtemptos dienos.

Vaidotas įvardija paprastai: „Dirbu administracinį darbą, daug streso, daug situacijų. Karate man – gera terapija“.

Pilietiškumo ir disciplinos mokykla

Karatė nėra tik fizinis pasirengimas. Pašnekovai pabrėžia – tai puikus būdas ugdyti pilietiškumą, atsakomybę ir tvirtą charakterį.

Vaidotas, šiandien aktyvus Šaulių sąjungos narys, teigia, kad sporto principai labai natūraliai persikelia į visuomeninę veiklą:

„Tas vidinis noras būti pilietiškesniu atsirado per sportą. Ramybė ir dvasia, kuri ateina į tavo vidų, atveda ir į šaulius“.

Paulius papildo, kad karate bendruomenėje daug narių, aktyviai prisidedančių prie valstybės stiprinimo: mokyklose, bendruomenėse, Lietuvos jaunimo ugdyme.

Karate mokykloje – pagalba mokytojams ir vaikams

Laidoje nemažai kalbama apie švietimą. Tiek pedagogai, tiek tėvai ieško būdų, kaip stiprinti vaikų savikontrolę, pasitikėjimą savimi ir socialinius įgūdžius. Pasak Pauliaus, karate turi didžiulę ugdomąją galią:

„Dažnai tėvai sako – mes nebesusitvarkome, padarykite jūs. Nors negalime vaikų perauklėti, treniruotės suteikia taisykles, kurių namuose kartais nebūna.“

Tuo pat metu Vaidotas primena, kad sportas būtų naudingas ir patiems mokytojams:

„Darbas su vaikais beprotiškai sunkus. Jiems labai reikėtų tos vidinės iškrovos – sporto terapijos“.

Bendruomenė, kuri vienija skirtingas kultūras

Paulius džiaugiasi, kad klubo durys atviros visiems, nepriklausomai nuo tautybės, socialinės padėties ar pasirengimo:

„Turime ir ukrainiečių, ir afrikiečių vaikų. Kartais treniruotės vyksta net keturiomis kalbomis. Tai man ir iššūkis, ir džiaugsmas.“

Sportas tampa tiltu tarp skirtingų bendruomenių ir padeda integruoti atvykusius žmones į Lietuvos visuomenę.

Vaidotas įsitikinęs: „Kai žmogus užimtas, jis mažiau radikalėja. Sportas padeda išvengti problemų, kokias matome didmiesčiuose Europoje“.

Karatė – gyvenimo kelias, kuris tęsiasi

Nuo treniruočių miškuose iki modernios, tvirtos, skaidrios bendruomenės – toks karate kelias Lietuvoje. Paulius akcentuoja, kad karate nėra baigtinis procesas:

„Trijų mėnesių etapas, metų etapas, juodas diržas – viskas yra kelias. Ir tu matai, kaip žmonės keičiasi. Tai suteikia didžiausią prasmę“.

Vaidotas linki visiems atrasti drąsą ir ramybę per judėjimą:

„Kol nepamatai gyvai treniruotės ir tos kovos dvasios, nesupranti. O kai pamatai – gyvenimas pasidaro aiškesnis“.