Laidoje „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius kalbina Moniką Jurgelevičienę – Vilniaus rajono Stankutiškių bendruomenės vadovę, aktyvią visuomenininkę, mamą, kūrėją ir buvusią sportininkę.
Tai nuoširdus pokalbis apie žmones, kurie jungiasi ne iš pareigos, o iš noro kurti geresnę aplinką. Apie drąsą kalbėti garsiai, kai kiti tyli. Ir apie tikėjimą, kad kiekviena kaimynystė gali tapti gyva bendruomene.

Iš Danės upės – į Vilniaus rajoną

Monikos istorija prasideda Klaipėdoje, ant Danės upės krantų. Ji – buvusi profesionali baidarininkė, Lietuvos čempionatų dalyvė, nuo vaikystės gyvenusi sporto ritmu.
„Sportas mane išmokė nepasiduoti. Kai dešimtmečius plauki per lietų, šaltį ir bangas, išmoksti, kad rezultatai gimsta iš atkaklumo. Šiandien tą atkaklumą perkėliau į bendruomenės gyvenimą,“ – sako ji.

Baigusi mokslus Lietuvos sporto universitete, Monika kartu su šeima persikėlė į Vilniaus rajoną. Nemežyje ir Stankutiškėse ji atrado ne tik naujus namus, bet ir pašaukimą – burti žmones. „Čia viskas prasidėjo nuo paprastų pasivaikščiojimų po apylinkes. Su vaikais, su šuniu. Vieną vakarą pasisveikini, kitą kartą jau kalbiesi apie žolę, apie orą. O tada jau planuoji šventę.“

Kaip gimsta bendruomenė

Stankutiškių bendruomenė – vienas iš tų pavyzdžių, kai viskas prasideda nuo mažų žingsnių.
„Pirmas žingsnis – pasisveikinti. Nuo to prasideda viskas,“ – sako Monika.

Bendruomenės nariai patys organizuoja šventes, kino vakarus, vaikų edukacijas, gamtos tvarkymo akcijas. Nors neturi nuolatinės erdvės, susitinka pievose, kiemuose, aikštelėse, o kiekviena šventė tampa viso kaimo švente. „Vieni skiria žemės lopinėlį, kiti atneša elektros ilgintuvą, treti padeda sugrėbti žolę. Tokie dalykai kuria ne tik renginį – jie kuria ryšį.“

Monika pabrėžia, kad bendruomeniškumas – ne apie oficialius susirinkimus ar projektus, o apie žmogiškumą. „Bendruomenė yra visko pagrindas. Jei žmonės kalbasi, jie randa sprendimus.“

Itališkas šiltumas ir suomiškas praktiškumas

Kalbėdama apie Vilniaus rajono gyventojus, Monika šypsosi: „Pas mus bendruomenės modelis yra pusiau itališkas, pusiau suomiškas. Itališkas, nes esame šilti, kalbūs, įvairūs – čia gyvena lietuviai, lenkai, totoriai, karaimai. Suomiškas, nes mokomės savivaldos, atsakomybės, veiklos iš apačios.“

Tokio požiūrio dėka Stankutiškių bendruomenė tampa pavyzdžiu kitoms gyvenvietėms – aktyvūs seniūnaičiai, pilietinės iniciatyvos, vieši pasiūlymai savivaldybei.
„Kai žmogus pajunta, kad jo balsas girdimas, jis ima veikti. O kai ima veikti – keičiasi visa aplinka.“

Kova už kelius, orą ir pagarbą žmogui

Be švenčių ir renginių, bendruomenė aktyviai gina gyventojų teises. Monika pasakoja apie kelių rekonstrukcijos iniciatyvas, peticijas dėl kvapų taršos iš atliekų perdirbimo įmonės, ir kovą dėl saugesnės aplinkos.

„Kai vaikai darželyje negali išeiti į lauką dėl dvoko, tai nebe smulkmena. Tai – sveikatos ir orumo klausimas.“
Šie žodžiai atspindi ne tik jos principingumą, bet ir gebėjimą veikti konstruktyviai – bendradarbiauti su savivalda, kviesti visuomenę kalbėtis, ieškoti sprendimų, o ne kaltų.

Šeima, kūryba ir gyvenimo balansas

Monika neapsiriboja vien vieša veikla – ji augina dvi atžalas, Godą ir Ugnių, ir turi mažą, bet jaukią kepyklėlę „Ugnis kepa“, pavadintą sūnaus vardu.
„Kepu tortus, pyragus, ledinius desertus – man tai meditacija. Kūryba, kaip ir bendruomenė, susijusi su šiluma. Abu dalykai prasideda nuo noro dalintis.“

Ji pripažįsta, kad laiko trūksta, bet energijos suteikia žmonės. „Kai matau, kad šventėje vaikai juokiasi, o kaimynai kalbasi – viskas atsiperka.“

Žvilgsnis į ateitį

Monika Jurgelevičienė tiki, kad bendruomenės ateitis priklauso nuo žmonių drąsos.
„Po penkerių ar dešimties metų noriu matyti Stankutiškes kaip vietą, kur kiekvienas jaučiasi svarbus. Kur yra girdimas ir palaikomas. Kur problemos sprendžiamos kartu, o ne per komentarus internete.“

Ji juokiasi, kad bendruomenės vadovo darbas niekada nesibaigia – kartais tai pokalbis parduotuvėje, kartais peticija dėl kelio, kartais pyragas kaimynui.
„Kai žmonės tiki vieni kitais – keičiasi viskas.“