Laidoje „Sostinės horizontai“ – šiltas, ilgas ir labai žmogiškas pokalbis apie šeimos verslą, kuris jau beveik tris dešimtmečius kuria vieną jaukiausių Vilniaus vietų. Vedėjas Tomas Juknevičius studijoje kalbina restorano „Būsi trečias“ bendrasavininką Martyną Dacių ir vaikų knygų autorę Eveliną Daciūtę.

Tai pasakojimas ne tik apie restoraną. Tai pasakojimas apie svajonę, šeimą, ištikimybę darbui, apie žmones, kurie renkasi ne greitą pelną, o ilgą kelią su prasme.

Tėvo svajonė, tapusi šeimos likimu

Laida prasideda nuo istorijos apie tėvą – žmogų, kuris dar sovietiniais laikais kartojo, kad vieną dieną turės savo barą. Ilgi metai barmeno darbo, pažintys, nuolatinės paieškos ir galiausiai sprendimas kurti vietą, kuri šiandien žinoma visam Vilniui.

„Jis visą laiką sakydavo, kad aš turėsiu barą.“

Ši svajonė tapo ne tik verslu, bet ir šeimos gyvenimo būdu. Baras tapo vieta, kurioje augo vaikai, dirbo broliai, rinkosi draugai, kur gimė istorijos, perduodamos iš kartos į kartą.

Kodėl „Būsi trečias“ išliko kitoks?

Martynas Dacius atvirai pasakoja, kodėl jų vieta išsaugojo šilumą net ir per 28 metus nuolat besikeičiančiame mieste.

„Man svarbiausia yra žmonės lankytojai. Ne pilnas svarbiausia. Pilnas ateis, jeigu tu myli tą darbą.“

Čia nesivaikoma madų, neimituojami užsienio konceptai ir nekeičiama virtuvė pagal sezonines tendencijas. Cepelinai verdami tik kartą per savaitę – tam, kad virtuvėje nebūtų rutinos.

„Jeigu virėjai darytų juos kasdien, jie darytų su liūdesiu. O dabar – su džiaugsmu.“

Tėvas pats renkasi mėsą, pats prižiūri virtuvę, pats bendrauja su klientais.

„Tėvukas gultų kryžium, bet neprileistų chemijos.“

Žmonės svarbiau nei skaičiai

Didelė pokalbio dalis skiriama požiūriui į darbuotojus ir bendruomenę. Martynas pasakoja apie užsieniečius, apie ukrainietę padavėją, per kelis mėnesius išmokusią lietuviškai, apie kurčiuosius, kuriems buvo suteikta galimybė dirbti.

„Man visiškai jokio skirtumo, kokia tautybė. Jeigu matau, kad žmogui dega ta liepsnelė – dirbsim kartu.“

Čia savininkai ne tik vadovauja – jie patys nešioja lėkštes, plauna indus, padeda virtuvėje.

„Aš ateinu vienuoliktą vakaro ir einu per salę – pakalbinau, paklausiau, ar nieko netrūksta.“

Evelinos kelias: nuo baro iki vaikų knygų

Evelina Daciūtė pasakoja apie savo kelią į literatūrą – nuo žurnalistikos, gyvenimo Pekine iki vaikų knygų, kurios šiandien skaitomos visoje Lietuvoje.

„Man smagu turėti veiklą, dėl kurios lengva išlipti iš lovos.“

Ji prisipažįsta, kad kūryba – tai vaikystės svajonės tęsinys, o didžiausia dovana – skaitytojų žinutės.

„Kai gaunu mergaitės nuotrauką su mano knyga ir žinute „labai patiko“, viskas grįžta į savo vietas.“

Evelina svarsto, kad kada nors galėtų parašyti knygą apie tėvą.

„Jeigu turėsiu laiko po dešimt metų, rašysiu knygą apie savo tėvuką.“

Išbandymai, kurie galėjo viską nutraukti

Laidoje netrūksta ir dramatiškų momentų – pasakojama apie laiką, kai per savaitę reikėjo išgelbėti visą verslą, kai bankui buvo užstatyti visi šeimos namai.

„Mes per Naujuosius buvom blaivūs, bet verkėm. Sakėm – mūsų svajonė gyva.“

Šios patirtys tik dar labiau sustiprino šeimos ryšį ir tikėjimą tuo, ką jie daro.

Vieta, kur gimsta istorijos

„Būsi trečias“ – ne tik restoranas. Tai vieta, kur žmonės susipažįsta, švenčia vestuves, kasmet grįžta paminėti pažinties metinių.

„Dvi poros čia susipažino ir čia pat šventė vestuves.“

Net lubose kabantys pinigai turi savo istoriją – viskas gimė natūraliai, iš klientų dovanų ir atsitiktinių momentų.

Tai laida apie vietą, kurioje baras tampa namais, klientai – draugais, o darbas – gyvenimo prasme. Apie žmones, kurie pasirinko likti ištikimi sau ir savo svajonei.