Laidoje „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius kvietė į išsamų ir daugiasluoksnį pokalbį apie Trakus – miestą, kuris gyvena nuolatiniame dialoge su sostine. Pokalbio svečiai – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktorius Darius Kvedaravičius ir Trakų kultūros ir meno centro direktorė Joana Giedraitytė – kalbėjo ne apie atvirukinius vaizdus, o apie kasdienybę, kurioje susiduria paveldas, kultūra, bendruomenė ir kelių milijonų lankytojų srautai.

Žmonės, kurie renkasi Trakus

Abu pašnekovai į Trakus atėjo skirtingais keliais, tačiau juos jungia aiškus santykis su vieta. Joana Giedraitytė į kultūros lauką įžengė dar vaikystėje – per muziką, teatrą ir kūrybą. Režisūros studijos, darbas šou versle, vadybinė patirtis ir galiausiai sprendimas grįžti į regioną suformavo platų požiūrį į kultūros vaidmenį.

„Šou verslas ir kultūra yra juoda ir balta, bet ta patirtis, kurią atsinešiau iš ten, kultūros srityje yra neįkainojama“, – sako ji.

Darius Kvedaravičius – Trakų krašto žmogus, augęs šalia šių ežerų ir istorinių erdvių. Architekto išsilavinimas, darbas viešajame sektoriuje ir patirtis nacionaliniu lygmeniu leido jam pamatyti Trakus ne tik kaip saugotiną teritoriją, bet ir kaip vietą, kurioje sprendimai turi ilgalaikes pasekmes.

„Man visada buvo svarbu ne tik tai, ką darai, bet ir tai, ką paliksi po savęs“, – pabrėžia jis.

Viešasis sektorius: mitai ir realybė

Laidoje nemažai dėmesio skirta viešojo sektoriaus temai – tiek kultūroje, tiek paveldo apsaugoje. Darius Kvedaravičius atvirai kalbėjo apie visuomenėje gajus stereotipus ir sistemines problemas.

„Mes norime labai kompetentingo, labai skaidraus ir labai efektyvaus viešojo sektoriaus, bet dažnai pamirštame, kad patys esame prastas darbdavys“, – sako jis.

Jo teigimu, kūrybiškų ir iniciatyvių žmonių viešajame sektoriuje netrūksta, tačiau juos riboja struktūros, finansavimas ir visuomenės lūkesčiai, dažnai neatitinkantys realybės.

Trakai ir Vilnius: neišvengiamas artumas

Artumas sostinei Trakams yra nuolatinė būsena. Milijonai lankytojų per metus atneša gyvybės, bet kartu kelia ir rimtų iššūkių.

„Trakai turbūt viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur jau galime kalbėti apie perteklinį turizmą“, – sako D. Kvedaravičius.

Triukšmo tarša, lankytojų koncentracija, spaudimas gamtai ir infrastruktūrai – tai kasdieniai klausimai, kuriuos tenka spręsti.

Kultūros lauke ši kaimynystė su Vilniumi veikia kitaip. Trakų kultūros ir meno centras tapo erdve, į kurią atvyksta profesionalus menas ir sostinės žiūrovai.

„Mes galėtume priimti renginius kas antrą dieną – salės pildosi, labai dažnai turime sold out“, – pasakoja J. Giedraitytė.

Profesionalus menas regione: ne prabanga, o būtinybė

Pokalbyje akcentuota, kad profesionalus menas regionuose nėra elitizmas. Priešingai – tai nuoseklaus darbo rezultatas.

„Jeigu nuolat atveži profesionalų meną, žmonės pripranta, pradeda skirti, atsiranda poreikis“, – sako J. Giedraitytė.

Trakų pavyzdys rodo, kad žiūrovas regionuose nori ne tik pramogos, bet ir turinio – nuo teatro iki džiazo koncertų, nuo edukacijų iki netikėtų formų ant vandens ar istorinėse erdvėse.

Užutrakio ateitis: nuo restauracijos prie turinio

Užutrakio dvaras šiandien išgyvena naują etapą. Pasak D. Kvedaravičiaus, restauravimo darbai jau atlikti, todėl svarbiausia tampa tai, kas vyksta toliau.

„Dabar turime grožį, kurį reikia įveiklinti“, – sako jis.

Ateityje planuojamos menininkų rezidencijos, edukacijos šeimoms, pėsčiųjų ir dviračių maršrutai, daugiau erdvių ramiai būti gamtoje.

„Mes kviečiame žmones patirti tikrus Trakus – ne per skubėjimą, o per buvimą“, – pabrėžia parko direkcijos vadovas.

Bendruomenė – ne stebėtoja, o dalyvė

Pasak Joanos Giedraitytės, Trakai nėra miestas, kuris gyvena tik dėl turistų.

„Mūsų žmonės patys šoka, dainuoja, dalyvauja. Tai nėra miestas, iš kurio norisi pabėgti“, – sako ji.

Miesto šventės, kolektyvai, chorai, šokėjai ir vietos iniciatyvos rodo, kad Trakai turi gyvą kultūrinį audinį, kuris ne tik prisitaiko prie lankytojų, bet ir pats kuria turinį.

„Sostinės horizontai“ pokalbis ne tik apie Trakus, bet ir platesne refleksija apie tai, kaip Lietuvoje gali atrodyti regiono ir sostinės santykis, kai kultūra ir paveldas suvokiami kaip atsakomybė, o ne dekoracija.