Laidoje „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius kviečia į šiltą pokalbį su dviem viešniomis iš Vievio – kultūros centro direktore Audrone Stepankevičiūte ir Trečiojo amžiaus universiteto rektore Audrone Davidavičiene. Iš pirmo žvilgsnio – du skirtingi pasauliai: menas ir švietimas. Tačiau abu jungia bendras tikslas – išlaikyti gyvą miesto bendruomenės ritmą ir parodyti, kad kultūra gali būti kiekvieno žmogaus kasdienybė.

Vievys, pasak pašnekovių, yra mažas miestas, tačiau jame pulsuoja didelė širdis. Čia kultūra nėra tik šventė ar scena – ji tapo būdu būti kartu, bendrauti, judėti, dainuoti ir mokytis.

„Kol judi – tol gyveni,“ – sako Audronė Davidavičienė, pabrėždama, kad aktyvumas ir bendravimas suteikia gyvenimui prasmę, o kultūrinė veikla – energijos ir ilgaamžiškumo.

Kultūros centras – vieta, kur skamba gyvenimas

Audronė Stepankevičiūtė jau daugelį metų vadovauja Vievio kultūros centrui. Jos pasakojimas atskleidžia, kad šis centras – ne tik renginių organizatorius, bet tikras miesto švyturys, po savo stogu sutelkiantis visus, kam svarbi kūryba ir bendrystė.

Centre veikia vienuolika meno kolektyvų – nuo vaikų šokių grupių iki neįgaliųjų ansamblio „Jovaras“ bei senjorų choro „Con moto“, kuris šią vasarą surengė įspūdingą koncertinę kelionę po Latviją, Estiją ir Suomiją.

„Duok, Dieve, kiekvienam tiek sveikatos, kiek mūsų neįgaliųjų ansamblio nariams,“ – su šypsena sako Stepankevičiūtė, pasakodama apie „Jovarą“. Šis ansamblis – tikras įkvėpimo šaltinis, primenantis, kad menas neturi ribų.

Vievio kultūros centro renginiuose žiūrovų niekada netrūksta – salė, talpinanti apie du šimtus žmonių, dažnai būna perpildyta. „Kai renginys vyksta, žmonės sėdi net vestibiulyje, kad tik išgirstų,“ – pasakoja direktorė. Čia kiekvienas gali atrasti vietą – ar tai būtų šokėjas, dainininkas, ar paprasčiausias žiūrovas, atėjęs pabūti kartu.

Trečiojo amžiaus universitetas – veiklos ir bendrystės laboratorija

Vievyje jau vienuolika metų veikia Trečiojo amžiaus universitetas – vieta, kur senjorai kasdien mokosi, bendrauja ir džiaugiasi gyvenimu. Kaip pasakoja Audronė Davidavičienė, veiklų tiek daug, kad kartais pritrūksta laiko net poilsiui.

„Mūsų merė sako, kad mes jau neturime laiko būti namuose,“ – juokiasi ji. Kiekviena savaitės diena čia turi savo ritmą: pirmadieniais – bingo žaidimai, antradieniais – mankšta, trečiadieniais – kompiuterinio raštingumo pamokos, ketvirtadieniais – linijiniai šokiai, penktadieniais – choro repeticijos.

Be kasdienės veiklos, universiteto nariai dalyvauja ir tarptautiniuose projektuose. Vienas iš jų – Erasmus+ ekologijos tema, kuriame vieviečiai senjorai mokė jaunimą iš Estijos ir Latvijos daržininkystės paslapčių. „Mūsų moterys vedė užsiėmimus apie ekologinę daržininkystę, ir jaunimas klausėsi su užsidegimu,“ – prisimena rektorė.

Kultūra, kuri jungia kartas

Vievyje kultūra nėra tik senjorų reikalas. Vietos gimnazijos mokiniai savanoriauja renginiuose, padeda organizuoti projektus ir koncertus, o už tai gauna vertingiausią dovaną – bendravimo su vyresniąja karta patirtį.

„Gal žodis ‘rūpintis’ netikslus – mes tiesiog bendraujame. Bet tas bendravimas moko pagarbos ir šilumos,“ – sako Audronė Stepankevičiūtė. Ši kartų sąveika formuoja tikrąją bendruomenės kultūrą – kur senjorai tampa mokytojais, o jaunimas – jų įkvėpimu.

Kultūra kaip vaistas nuo vienatvės

Abi pašnekovės sutaria – didžiausias džiaugsmas, kai žmogus, ilgai sėdėjęs namuose, pagaliau išeina ir atranda save iš naujo.

„Turime vieną moterį, kuri sakė: ‘Neisiu, nenoriu, neturiu laiko’. O mes ją kalbinom, kalbinom, ir vieną dieną ji vis dėlto atėjo. Dabar ji – viena aktyviausių mūsų narių,“ – šypsosi Davidavičienė.

Tokios istorijos – ne pavienės. Kiekvienas žingsnis į kultūros centrą ar universiteto salę tampa žingsniu į gyvenimą. Nes kultūra čia – ne pramoga, o vaistas nuo vienatvės, nuo tylos, nuo užsidarymo.

Bendruomenė, kuri gyvena kartu

Vievyje netrūksta renginių, kurie suburia visus – nuo „Visa Lietuva šoka“ akcijos iki choro „Con moto“ jubiliejinių koncertų. Tačiau už šių įspūdingų akimirkų slypi nuolatinis darbas ir širdis.

„Mes džiaugiamės, kai žmogus pasako: ‘Noriu dalyvauti’. Viskas prasideda nuo to vieno žingsnio,“ – sako Stepankevičiūtė.

Abi Audronės tiki, kad kultūra – tai ne tik kūryba, bet ir socialinė atsakomybė. Ji padeda sugrąžinti žmones į visuomenės gyvenimą, įkvėpti vieni kitus ir parodyti, kad net mažame mieste galima gyventi plačiai.

Pabaigai – apie gyvenimo formulę

Pokalbio pabaigoje Audronė Davidavičienė prisimena universiteto šūkį:
„Santarvė, bendrystė, išmintis – čia telpa viskas, ko reikia visiems, tame tarpe ir seniorams.“

Ir išties – šie trys žodžiai puikiai apibūdina Vievį: miestą, kuris dainuoja, šoka, mokosi ir kviečia visus būti kartu.