Laidoje „Sostinės horizontai“ Tomas Juknevičius kalbino Lietuvos verslo konfederacijos vadovą Andrių Romanovskį. Pokalbis prasidėjo nuo, atrodytų, paprasto klausimo – kas yra tikras vilnietis? Tačiau atsakymas vedė kur kas plačiau: į miesto istoriją, asmeninę atmintį, Vilniaus rajonų patirtis, sostinės verslo pulsą, migracijos iššūkius, viešųjų erdvių kaitą ir klausimą, kas šiandien iš tikrųjų kuria Vilnių.

Kas yra tikras vilnietis?

Andrius Romanovskis laidoje pabrėžė, kad vilnietiškumas nėra vien gimimo vieta ar kelios kartos šeimos istorijos. Jo požiūriu, Vilnius visada buvo atviras, daugiatautis ir kintantis miestas, todėl tikro vilniečio apibrėžimas turėtų būti platesnis.

„Man tikras vilnietis – tas, kuris sieja savo ateitį ir palaiko ryšį su Vilniumi.“

Ši mintis tapo viena pagrindinių laidos ašių. Pokalbyje svarstyta, kad Vilnius skiriasi nuo miestų, kuriuose vietinė tapatybė yra labiau uždara ar paveldima. Vilniuje vilniečiu galima tapti: per gyvenimą mieste, per santykį su jo istorija, per kasdienius maršrutus, bendruomenes, darbą, kultūrą ir asmeninį ryšį.

Vilniaus kodai ir asmeninė miesto atmintis

Pašnekovas dalijosi savo vaikystės Vilniaus prisiminimais: Sporto rūmais, buvusia „Statyba“, Žalgirio futbolo rungtynėmis, rajonų gyvenimu, Šiaurės miesteliu, mokykla ir senaisiais miesto ženklais, kurių dalis šiandien jau nyksta iš kolektyvinės atminties.

Laidoje kalbėta ir apie tai, kaip skirtingos kartos skirtingai atpažįsta miestą. Vieniems Vilnius yra susijęs su „Vaikų pasauliu“, senaisiais rajonų kiemais ar konkrečiomis sporto bei kultūros vietomis, kitiems – su naujais biurais, startuolių erdvėmis, loftais, kavinėmis ir naujais miesto centrais.

„Tie kodai irgi jau truputį nusitrina, bet tikriausiai kažkur pasąmonėje yra.“

Miestas, kurį reikia pasakoti

Pokalbyje daug dėmesio skirta Vilniaus istorijos pažinimui. Andrius Romanovskis svarstė, kad istorija neturėtų likti tik vadovėliuose ar klasėse. Ji galėtų būti pasakojama gyvai: per ekskursijas, muziejus, miesto erdves, tiltus, rajonus ir asmenines vilniečių patirtis.

Kalbėdamas apie švietimą, pašnekovas pabrėžė, kad mokymasis galėtų būti lankstesnis, labiau susijęs su realia miesto aplinka. Istorijos pamokos galėtų vykti ne tik klasėje, bet ir mieste, prie upės, muziejuose ar kitose erdvėse, kuriose istorija tampa apčiuopiama.

„Visas tas supratimas apie miestą turi būti pasakojamas visais būdais – įskaitant ir muziejus, ir edukaciją.“

Sovietinis paveldas ir viešųjų erdvių klausimai

Laidoje paliesta ir jautri miesto atminties tema – sovietinio paveldo ženklai, paminklai, skulptūros ir jų likimas. Andrius Romanovskis kalbėjo apie tai, kad vien pašalinti simbolį dažnai neužtenka. Miestui reikia kūrybiškų sprendimų, kurie ne tik ištrina, bet ir paaiškina, perkuria, įprasmina arba leidžia kitaip perskaityti istoriją.

Pašnekovas kritiškai vertino situacijas, kai viešosios erdvės lieka neišspręstos: paminklas nuimamas, tačiau vietoje jo neatsiranda naujas pasakojimas ar aiški meninė idėja. Tokiais atvejais, jo manymu, miestui pritrūksta kūrybos ir drąsesnio požiūrio.

Migracija, integracija ir Vilniaus ateitis

Kita svarbi pokalbio tema – į Vilnių atvykstantys žmonės. Kalbėta apie užsieniečius, kurie čia dirba, studijuoja, kuria šeimas ar tik laikinai apsistoja. Andrius Romanovskis išskyrė kelias skirtingas atvykstančiųjų grupes: aukštos kvalifikacijos specialistus, laikinus darbuotojus ir tuos žmones, kurie iš tiesų nori integruotis, mokytis kalbos, auginti vaikus ir tapti vietos bendruomenės dalimi.

Jo teigimu, svarbiausia yra ne žmogaus kilmė, o tai, kiek jis jaučiasi šios šalies dalimi, kiek nori suprasti jos kultūrą, kalbą ir gyvenimo būdą.

„Aš visą laiką vertinau piliečius pagal tai, kiek jie jaučiasi šios šalies piliečiais nuoširdžiai.“

Laidoje taip pat kalbėta apie rusiškų mokyklų klausimą, ukrainiečių ir baltarusių integraciją, švietimo sistemos vaidmenį bei politinės valios svarbą priimant sprendimus, kurie ilgainiui formuoja miestą.

Verslas, restoranai ir miesto kasdienybė

Kadangi Andrius Romanovskis vadovauja Lietuvos verslo konfederacijai, pokalbyje natūraliai daug dėmesio skirta ir Vilniaus verslo aplinkai. Aptarta restoranų, kavinių, etninių virtuvių plėtra, darbuotojų trūkumas, darbo kultūros skirtumai ir tai, kaip keičiasi vilniečių vartojimo įpročiai.

Pašnekovas pastebėjo, kad restoranų kultūra Lietuvoje dar tik keičiasi. Daliai žmonių ėjimas į restoraną vis dar atrodo kaip ypatingas įvykis, o ne kasdienio miesto gyvenimo dalis. Tai turi įtakos verslų išlikimui, kainoms ir konkurencijai.

Kartu jis teigiamai vertino etninių virtuvių atsiradimą Vilniuje, nes tai miestui suteikia daugiau įvairovės ir naujų patirčių.

„Aš matau etninių virtuvių atsiradimą kaip privalumą, nes man, kaip vartotojui, tai duoda įvairesnes galimybes.“

Gedimino prospektas ir miesto centro paradoksai

Laidoje aptartas ir Gedimino prospektas – viena svarbiausių, bet kartu ir prieštaringiausių Vilniaus gatvių. Andrius Romanovskis pažymėjo, kad Gedimino prospektas nėra paprasta miesto arterija. Jo skirtingose dalyse vyksta skirtingas gyvenimas: vienur verda veiksmas, kitur savaitgaliais juntama tuštuma.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad prospektas turi sudėtingą istorinę kilmę ir struktūrą, todėl jo negalima paprastai lyginti su vakarietiškų sostinių pėsčiųjų gatvėmis. Tai administracinė, reprezentacinė, komercinė ir pramoginė erdvė vienu metu, bet ne visada lengvai tampanti gyvu miesto centru.

Rajonai, centrai ir bendruomenės

Viena įdomiausių pokalbio krypčių – Vilniaus rajonų ateitis. Kalbėta apie tai, kad daugeliui sovietmečiu statytų mikrorajonų trūksta aiškių centrų, traukos vietų, kultūrinių erdvių ir bendruomeninių mazgų. Pasak pašnekovo, tokios vietos yra būtinos, kad rajonai nebūtų tik miegamieji kvartalai.

Kaip pozityvūs pavyzdžiai minėti Dūmų fabrikas Naujojoje Vilnioje, Ševčenkos loftai, kultūrinės ir jaunimo erdvės Žirmūnuose, taip pat potencialas bibliotekose, bendruomenių centruose ir naujai kuriamose mišrios paskirties erdvėse.

„Mano įsivaizdavimu, Vilniaus mikrorajonams trūksta centrų.“

Kas šiandien kuria Vilnių?

Laidos pabaigoje kalbėta apie tai, kas šiandien formuoja Vilniaus veidą. Andrius Romanovskis išskyrė kelias jėgas: startuolius, verslo centrus, gastronomijos kultūrą, viešąjį sektorių, institucijas, kūrybines bendruomenes ir žmones, kurie savo veikla kuria naujus miesto įpročius.

Jo manymu, Vilnių šiandien stipriai keičia naujos ekonomikos įmonės, technologijų bendruomenė, biurų kvartalai, kavinės, restoranai ir tos erdvės, kuriose susitinka darbas, kultūra, laisvalaikis ir bendruomenės.

„Unicornai ir naujieji startupai labai stipriai kuria Vilnių.“

Vilnius kaip gyvas, nebaigtas miestas

Šis „Sostinės horizontų“ pokalbis – ne tik apie Vilnių kaip sostinę, bet ir apie Vilnių kaip gyvą, nuolat kintantį organizmą. Tai miestas, kuriame susitinka skirtingos kartos, tautybės, patirtys, verslai, rajonai ir istorinės atmintys. Miestas, kuriame nuolat kyla klausimas, ką išsaugoti, ką keisti, kaip integruoti naujus žmones ir kaip kurti erdves, kuriose norisi būti.

Andriaus Romanovskio žvilgsnis į Vilnių – asmeniškas, bet kartu ir analitinis. Jame telpa vaikystės rajonai, senamiesčio trauka, verslo kasdienybė, migracijos klausimai, miesto planavimo problemos ir tikėjimas, kad Vilnius gali būti atviras, gyvas ir kūrybiškas miestas, jei jį kurs ne tik valdžia, bet ir patys vilniečiai.