Laidoje „Rašytojų Vilnius“ vedėja Silvija Stankevičiūtė kviečia į įtraukiantį pokalbį su poetu, vertėju, eseistu ir literatūros premijų laureatu Tomu Taškausku – kūrėju, kuris save vadina žodininku ir tiki, kad žodžiai gali būti ne tik įrankiai, bet ir gyvos būtybės, lydinčios žmogų visą gyvenimą.
Nuo Pasvalio iki Vilniaus – kūrybos šaknys ir miesto atradimas
Tomas Taškauskas gimė ir augo Pasvalio krašte – žemėje, kurioje brendo ne viena žymi poetų karta. Tačiau pirmieji kūrybiniai bandymai jam prasidėjo ne sąmoningai, o iš spontaniško poreikio pasakoti istorijas, juokauti, kurti iš žodžių naujas tikroves. Vėliau Vilnius tapo pasirinktu studijų miestu ir pamažu – tikraisiais namais. „Tai likimo dovana“, – sako Tomas, prisimindamas, kaip sostinė iš antrųjų namų virto pirmaisiais.
Vilnius šiam kūrėjui nėra tik fonas. Tai miestas, kurio „vienas vardas ir tūkstantis veidų“ įkvepia, priverčia kelti akis aukštyn ir atrasti net tai, kas kasdienybėje likdavo nepastebėta. Čia gimsta ne tik eilės, bet ir kalambūrai, kurie kartais atskleidžia miesto barokinį grožį, o kartais – paprastą kasdienės kelionės troleibusu įkvėpimą.
Kūrybos drąsa – pasirinkimas gyventi iš meno
Laidoje daug dėmesio skiriama tam, kokios drąsos reikalauja sprendimas pasukti vien kūrybinio darbo keliu. Tomas atvirai kalba apie tai, kaip ryžosi palikti stabilų samdomą darbą ir pasinerti į literatūrą, nepaisydamas šeimos, buities ir finansinių įsipareigojimų spaudimo. „Dabar arba niekada“, – tokia mintis, pasak jo, tapo kertine.
Šis žingsnis atvėrė galimybę išleisti daugiau knygų, skirti daugiau laiko idėjoms, bet kartu pareikalavo būti ir savo paties vadybininku, gebėti pristatyti save, rūpintis knygų sklaida, leidyba, organizaciniais reikalais. Ši patirtis tampa pamoka visiems kūrėjams – menas šiandien nebėra vien kūryba, bet ir nuolatinė kova dėl matomumo.
Trumpųjų žanrų magija – kai keli žodžiai pasako viską
Vienas ryškiausių Tomo Taškausko kūrybos bruožų – polinkis į trumpąsias formas: haiku, kalambūrus, sentencijas. Pasak poeto, šie žanrai jam atsirado tuomet, kai kasdienybėje ėmė stigti laiko ilgiems kūriniams. „Tai ne aš atradau formą, ji atrado mane“, – teigia jis.
Trumpi tekstai, gimstantys iš improvizacijos, tampa savotiškais nušvitimais, leidžiančiais keliais žodžiais pasakyti tai, ką kitiems prireiktų pastraipų. Kalbos žaismė, sąskambiai, netikėti junginiai – visa tai tampa kūrybiniu žaidimu, kuris vienus priverčia nusišypsoti, kitus – susimąstyti apie kalbos galimybes.
Naujausios knygos – „Išpažintis“ ir „Umami“
Pokalbis laidoje plačiai aprėpia ir naujausius Tomo darbus. „Išpažintis“ – knyga, kurioje persipina asmeniškumas, tikėjimo patirtys ir grįžimai į vaikystę. Čia svarbi ne tik religinė praktika, bet ir universali patirtis: išpažintis kaip atvirumas kitam žmogui, kaip bandymas pažinti save per santykį su kitu.
Tuo tarpu „Umami. Poetiniai prieskoniai tavo kasdienybei“ – knyga, kurioje eilės tampa lyg prieskoniai, pagardinantys mūsų kasdienį gyvenimą. Čia dera ir trumpi haiku apie gamtą, ir žaismingi pastebėjimai, ir gilesni filosofiniai apmąstymai apie laiką, kurio visada stinga sau pačiam.
Žodžių beprotybė ir terapinė kūrybos galia
Taškauskas save vadina „kalbinės beprotybės“ žmogumi. Jis tiki, kad kalba nėra tik priemonė – tai erdvė, kurioje slypi mistika ir paslaptis. Todėl ir poezijos dirbtuvės, kurias jis veda moksleiviams, paremtos paprasta, bet veiksminga technika: imti tekstą, išbraukti nereikalingus žodžius ir atrasti savo balsą.
Ši patirtis liudija, kad poezija nėra vien išrinktųjų užsiėmimas – ji gali būti artima kiekvienam, nes kiekvienas turime teisę į žodžius, kurie mus apibūdina ir kuria.
Laida – kvietimas į miesto ir žodžių kelionę
„Rašytojų Vilnius“ su Tomu Taškausku – tai ne tik pokalbis apie knygas. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris gyvena tarp Pasvalio šaknų ir Vilniaus veidų, tarp ilgesio ir džiaugsmo, tarp poezijos ir kasdienybės. Tai priminimas, kad žodžiai gali būti ir žaidimas, ir terapija, ir giliausia išpažintis.
