Vilnius dažnai atrodo aiškus ir atpažįstamas – sostinė, istorinis centras, barokinių bokštų panorama, kavinių užrašai ir literatūros klasikai atminimo lentose. Tačiau koks yra tas miestas, kuris neegzistuoja žemėlapiuose, bet gyvena tekstuose, prisiminimuose, netikėtuose užrašuose ant sienų, kasdienių vaizdų nuotrupose?

Laidoje „Rašytojų Vilnius“ vedėja Silvija Stankevičiūtė kalbina Rugilę Audenienę – žurnalistę, rašytoją ir leidinio „Neakivaizdinis Vilnius“ redaktorę. Pokalbyje gimsta rami, atidi refleksija apie rašytojo laikyseną šiandien, apie tekstų vietą mieste ir miesto vietą tekstuose. Apie tai, kaip miestas tampa ne objektu, o dialogo partneriu – gyvu, neretai nebyliu, bet visada reikalaujančiu buvimo su juo.

Rugilė dalijasi mintimis apie sąmoningą kasdienybės fiksavimą, apie rašymą kaip tylų, bet atsakingą veiksmą. Apie tai, kodėl kiekvienas kiemas ar troleibuso langas gali virsti pastraipa. Pokalbyje apmąstomas ne tik „Neakivaizdinio Vilniaus“ fenomenas kaip kultūrinės įžvalgos forma, bet ir platesnė literatūrinė laikysena: lėta, neturistinė, artima, reikalaujanti dėmesio tam, kas nėra ryškiai pažymėta.

Šis epizodas – tai kvietimas pažvelgti į miestą kaip į tekstą. Į skaitymą kaip ėjimą. Į rašymą kaip santykį. Tarp geografijos ir biografijos, tarp viešo ir asmeniško, tarp istorijos ir šiandienos. Tai laida tiems, kurie ieško ne gatvių, bet žodžių ir ne atsakymų, bet klausimų, kuriuos užduoda Vilnius – tyliai, bet nuolatos.