Laidoje „Rašytojų Vilnius“ vedėja Silvija Stankevičiūtė kalbina rašytoją, filologę, Vilniaus universiteto dėstytoją ir pirmosios knygos konkurso laureatę dr. Gražiną Kelmelytę. Jos debiutinis romanas „Motinos“ sukėlė nemažai diskusijų literatūros lauke – tai socialinė distopija, kurioje apverčiami įprasti lyčių vaidmenys ir skaitytojui pateikiamas naujas, neretai provokuojantis pasaulio vaizdas. Pokalbis laidoje tampa proga ne tik plačiau pristatyti knygą, bet ir kalbėti apie Vilnių, kūrybos procesą, antikos įtaką šių dienų žmogui bei motinystės patirtis.

Vilnius kaip atradimų miestas

Dr. Gražina Kelmelytė gimė ir augo Klaipėdoje, tačiau studijų metais jos gyvenimas persikėlė į sostinę. Pasak rašytojos, pirmieji įspūdžiai apie Vilnių buvo kupini nuostabos:
„Kai atvykau į Vilnių, jis man pasirodė kaip didžiulis renesansinis labirintas. Lyg būčiau nuklydusi į kokią Italijos versiją.“

Šiandien autorė prisipažįsta, kad miestas jai tapo artimas, tačiau vis dar gebantis nustebinti. Ypač daug įkvėpimo ji atranda vaikščiodama palei Nerį, kuri, anot jos, tapo savotiška atsvara jūros ilgesiui. „Mano vieta poilsiui – įvairios Neries pakrantės. Ten galiu sustoti, atsisėsti ir tiesiog pabūti.“

Romanas „Motinos“: moterų valdoma distopija

Knyga „Motinos“ gimė iš paprastos kasdienybės akimirkos – einant pasiimti vaiko iš darželio. Mintis apie moterų valdoma pasaulį tapo kūrybiniu eksperimentu, leidžiančiu pažiūrėti į lyčių vaidmenų problematiką iš naujo.

„Norėjau apversti tradicinius vaidmenis ir pažiūrėti, kas nutiktų, jei moterys užimtų visas galios pozicijas. Tačiau kartu knygoje glūdi ir kita mintis – pasaulį mes turime kurti kartu, o ne kovoti dėl viršenybės“, – sako dr. Gražina.

Romane nagrinėjami ir kiti jautrūs klausimai: pabėgėlių likimai, karo siaubas, grožio kultas, socialinės klišės. Tai pasakojimas, kuriame distopija tampa įrankiu kalbėti apie labai realias šių dienų problemas.

Antika ir praeities balsai kūryboje

Kaip klasikinės filologijos specialistė, dr. Gražina savo kūryboje nuolat atsigręžia į antikos paveldą. Ji pasakoja, kad ją žavi Herakleito, Platono bei kitų filosofų mintys, kurios išlieka aktualios ir šiandien:
„Graikai žiūrėjo į pasaulį su nuostaba. Man ši nuostata yra labai svarbi – kartais mums jos taip trūksta šiuolaikiniame skubėjime.“

Autorė atkreipia dėmesį, jog praeitis yra neišvengiama, o jos ignoravimas neleidžia visuomenei augti: „Labai blogai, kai mes nenorime prisiminti. Jei nepripažįstame praeities, negalime judėti į priekį.“

Grožis, motinystė ir asmeninė patirtis

„Motinos“ pavadinimas nėra atsitiktinis – autorė knygoje kelia klausimą, kokia yra motinos vieta mūsų visuomenėje. Ji pati yra vieniša mama, todėl patirtis natūraliai persipina su kūryba:
„Kartais moterys tampa ne tik savo vaikų motinomis. Tarsi visuomenė reikalautų iš mūsų būti motinomis viskam.“

Romane atskleidžiama ir grožio samprata – kaip ji formuoja moters tapatybę, kaip veikia paaugles, kaip tampa ne tik asmeniniu, bet ir socialiniu išbandymu. Knygoje randasi nuorodų į biblines istorijas, filosofinius tekstus, taip pat lietuvišką tradiciją – pavyzdžiui, sutartinių giedojimą, kuris, anot autorės, simbolizuoja bendrumą ir vienijimo galią.

Literatūra kaip gyvenimo kelias

Nors „Motinos“ yra pirmasis autorės romanas, rašymas dr. Gražinai visada buvo gyvenimo dalis. Ji prisimena:
„Nuo vaikystės žinojau, kad noriu rašyti. Nežinojau kaip, nežinojau kur, bet žinojau, kad rašymas – tai mano kelias.“

Šiandien rašytoja planuoja naujus darbus – tiek apsakymų publikacijas, tiek būsimo romano idėjas. „Nenustosiu rašyti“, – pabrėžia ji, užsimindama, kad kūryba jai yra ne tik profesija, bet ir būdas reflektuoti pasaulį.

„Rašytojų Vilnius“ su dr. Gražina Kelmelyte – tai daugiau nei literatūrinis pokalbis. Tai kvietimas permąstyti, kokius vaidmenis kuriame savo kasdienybėje, kaip praeitis veikia dabartį, ir ką reiškia būti motina, kūrėja bei miesto gyventoja. Laida atveria Vilniaus, literatūros ir gyvenimo sankirtas, kurios tampa įkvėpimu ne tik rašytojai, bet ir kiekvienam klausytojui.