Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbina Žilviną „Jay“ Švarplį – muzikos renginių organizatorių, gyvos muzikos ambasadorių ir vieną ryškiausių bliuzo kultūros skleidėjų Lietuvoje. Pokalbis prasideda nuo Kauno, tačiau labai greitai išsiplečia į kur kas platesnę istoriją: apie Čikagos klubus, pasaulio muziką, gyvo koncerto jėgą, Kaunas Blues festivalį ir bliuzą kaip bendrą žmonių patirtį.

Žilvinas pasakoja, kad veikla „Gera muzika gyvai“ tęsiasi jau apie 20 metų. Per šį laiką surengta daugiau nei 500 koncertų, į Lietuvą atvežti atlikėjai iš Pietų Amerikos, JAV, Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio regionų. Ši patirtis jam leido ne tik pristatyti klausytojams skirtingų šalių muziką, bet ir parodyti, kad skirtingos muzikinės tradicijos dažnai turi tas pačias gilias šaknis.

Bliuzas kaip gyvenimo jausmas

Viena svarbiausių pokalbio temų – bliuzas. Žilvinas pabrėžia, kad jam bliuzas nėra vien tik žanras ar tam tikra muzikinė forma. Tai yra būsena, gyvenimo patirtis ir būdas būti kartu. Pasak pašnekovo, bliuzą galima atrasti ne tik tradiciniuose bliuzo koncertuose, bet ir kitose kultūrose, folklore, world music projektuose ar net kasdienėse žmonių istorijose.

„Bliuzas, kaip pasakyti, yra daug stilių visų mama ir tai yra vidinis išgyvenimas, pati energija.“

Ši mintis tampa viena iš viso pokalbio ašių. Laidoje kalbama apie tai, kad bliuzas nėra tik liūdesio muzika. Jame telpa ir skausmas, ir džiaugsmas, ir šokis, ir buvimas čia ir dabar. Žilvinas akcentuoja, kad bliuzas gali būti apie kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo gyvenimo aplinkybių, socialinio statuso ar muzikinio skonio.

„Mes kiekvienas tą bliuzą nešam, jeigu filosofiškai pažiūrėtum.“

Čikagos klubai ir tikrojo bliuzo atradimas

Pokalbyje Žilvinas prisimena laiką Čikagoje, kur iš pradžių lankėsi bliuzo klubuose kaip paprastas muzikos gerbėjas. Vėliau jis atrado vietas, kuriose, jo žodžiais, pamatė tikrąjį bliuzą – ne turistinį, o kylantį iš bendruomenės, kasdienybės ir labai autentiškos energijos.

Jis pasakoja apie vadinamuosius jukebox tipo klubus juodaodžių rajonuose, kuriuose susirinkdavo labai skirtingi žmonės. Ten nebuvo svarbu, kas esi už durų – verslininkas, vietinis senukas, jaunuolis ar žmogus, kurio gyvenimas sudėtingas. Svarbiausia buvo buvimas tame pačiame momente, bendras ritmas ir muzika.

„Ateini ir ten scenos nėra, muzika tiesiog susilieja, pats klubas, pati energija.“

Ši patirtis vėliau tapo svarbi ir Kaunas Blues festivalio idėjai. Žilvinas siekia, kad festivalyje būtų ne tik koncertai, bet ir gyvas miesto, rajono, žmonių ir muzikos susitikimas.

Kaunas Blues: festivalis, kuris kviečia visus

Laidoje daug dėmesio skiriama Kaunas Blues festivaliui. Šiais metais festivalis vyks tris dienas – spalio 8, 9 ir 10 dienomis. Pašnekovas jį vadina jubiliejiniu, nes nors pats festivalis organizuojamas ketvirtą kartą, bliuzo atlikėjus jis su komanda į Lietuvą veža jau nuo 2003-2004 metų.

Festivalio programa apima ne tik tradicinius koncertus, bet ir miesto erdves. Viena svarbių festivalio dalių – Kauno stoties rajonas, kuriame planuojama nemokama dienos programa. Žilvinas pasakoja apie idėją kviesti žmones keliauti per vietinius barus, kioskus, „načnikus“ ir mažiau įprastas miesto vietas, kuriose gali netikėtai suskambėti gyva muzika.

Kaunas Blues šūkis labai tiksliai apibendrina festivalio dvasią.

„Bliuzas jungia, kas tu bebūtum, tau bus gerai.“

Tai nėra festivalis tik tiems, kurie save laiko bliuzo žinovais. Žilvino teigimu, čia laukiami visi – studentai, verslininkai, baikeriai, IT specialistai, santechnikai, muzikos gurmanai ir tie, kurie galbūt į bliuzo koncertą ateis pirmą kartą. Svarbiausia – atvirumas patirčiai.

Gera muzika gyvai ir 20 metų kelionė

Žilvino veikla neapsiriboja vien bliuzu. Per du dešimtmečius jis organizavo įvairius world music projektus, leido muziką su „One Root Music“, dirbo su atlikėjais iš skirtingų žemynų ir kūrė projektus, kurie vėliau pasiekė Europos bei JAV festivalius.

Laidoje prisimenami ir išskirtiniai muzikiniai susitikimai. Vienas jų – lietuvių kanklininkės Indrės ir Senegalo muzikanto Solo Cissokho projektas. Albumas buvo įrašytas vos per kelias dienas, o vėliau netikėtai sulaukė didelio tarptautinio dėmesio. Žilvinas pasakoja ir apie tai, kaip vieną šio projekto dainą įsigijo „Gucci“.

Tokie pasakojimai atskleidžia, kad pašnekovui muzika yra ne tik renginiai ar albumai. Tai gyvas procesas, kuriame žmonės iš skirtingų kultūrų gali susikalbėti net ir nekalbėdami ta pačia kalba.

„Per muziką viskas. Tu pamatai, kad tas medis tas pats, gal tik šakos skiriasi, bet iš to paties medžio ateini.“

Eric „Guitar“ Davis ir asmeninės muzikos istorijos

Laidoje Žilvinas dalijasi ir jautria istorija apie Eric „Guitar“ Davis – bliuzo muzikantą, kurį jis pirmą kartą pamatė Čikagoje. Pasak pašnekovo, tai buvo išskirtinio talento atlikėjas, grojęs vietiniuose klubuose ir ilgą laiką neturėjęs galimybės išvykti į Europą.

Žilvinas prisimena, kaip kartu su partneriais padėjo jam susitvarkyti dokumentus ir atvykti koncertuoti į Italiją bei Lietuvą. Nuo tada prasidėjo platesnė muzikanto karjera. Pokalbyje ši istorija skamba ne tik kaip prisiminimas apie talentingą atlikėją, bet ir kaip liudijimas, kokią galią turi pasitikėjimas, ryšys ir tikėjimas žmogaus muzika.

Eric „Guitar“ Davis likimas buvo tragiškas, tačiau Žilvinas apie jį kalba su pagarba ir šviesa – kaip apie žmogų, kurio energija liko muzikoje.

Bliuzo šaknys Afrikoje ir pasaulio muzikoje

Antroje pokalbio dalyje aptariama ir platesnė bliuzo kilmė. Žilvinas kalba apie Vakarų Afrikos muzikos įtaką, apie griotų tradiciją, apie Ali Farka Touré ir jo sūnų Vieux Farka Touré. Laidoje pabrėžiama, kad bliuzas nėra uždaras amerikietiškas reiškinys – jo šaknys veda per Afriką, istoriją, migraciją, skausmą, atmintį ir skirtingų kultūrų susitikimus.

Todėl laidoje bliuzas atsiveria labai plačiai: kaip muzika, kuri gali skambėti Čikagoje, Kaune, Vakarų Afrikoje, Turkijoje ar Lietuvos folklore. Tai muzika, kuri keičiasi, bet išlaiko tą patį vidinį impulsą – tikrumą.

Pokalbis apie muziką, kuri sujungia

Šis „Labas, Vilniau!“ pokalbis – tai ne tik pasakojimas apie Kaunas Blues festivalį. Tai platesnė kelionė per muzikos patirtis, žmones ir vietas, kuriose gimsta tikras garsas. Žilvinas „Jay“ Švarplys kalba apie muziką, kuri neapsiriboja scena, žanru ar bilietu. Ji gali prasidėti traukinyje, bare, stoties rajone, bažnyčios varpuose, mažame Čikagos klube ar net trijų dienų improvizacijoje tarp muzikantų iš skirtingų pasaulio kraštų.

Pokalbyje daug šviesos, energijos ir tikėjimo, kad gyva muzika vis dar gali sukurti tai, ko dažnai trūksta kasdienybėje – tikrą susitikimą. Kaip sako pats Žilvinas, svarbiausia yra ateiti, mažiau galvoti ir pabūti tame momente.

„Ateini ir pabūni tame momente.“