Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina aktorių, laidų vedėją ir kūrėją Vytautą Rumšą (jaunesnįjį) – vieną ryškiausių Lietuvos teatro ir televizijos asmenybių. Šis pokalbis – ne tik pažintis su aktoriumi, bet ir atvira refleksija apie kūrybą, sceną, improvizaciją bei žmogaus būtį teatro pasaulyje. Vytautas dalijasi mintimis apie aktorystės profesiją, jos iššūkius ir džiaugsmus, taip pat atskleidžia, kaip scenoje atranda save ir kitus.

Scenos ritmas ir žaidimo dvasia

Vytautas atvirai pasakoja, kad jo gyvenimas kupinas judesio, o scena – tai vieta, kurioje jis jaučiasi gyvas. „Scenoje svarbiausia būti čia ir dabar – girdėti, matyti ir jausti, kas vyksta. Tik tada prasideda tikras žaismas“, – sako jis. Aktorius pripažįsta, kad kiekvienas pasirodymas yra unikalus, net jei vaidinamas šimtus kartų. Publika visada kitokia: vieną vakarą salėje – moksleiviai, kitą – vyresni žiūrovai, ir kiekvieną kartą jų energija keičia spektaklio atmosferą. Vytautas pabrėžia, kad net ir po daugybės „Madagaskaro“ parodymų jis vis dar atranda ką nors naujo, o didžiausias įvertinimas – tai tyla salėje, kai žiūrovai klausosi taip įdėmiai, jog net plojimai tampa nereikalingi.

Improvizacija – laisvė, kylanti iš praktikos

Vienas iš pokalbio akcentų – improvizacijos menas. Vytautas sako, kad improvizacija nėra vien spontaniškas veiksmas ar talentas, o gebėjimas prisitaikyti prie situacijos ir joje išlikti gyvam. Jo teigimu, improvizacija turi savus dėsnius ir struktūrą: „Kai perpranti improvizacijos dėsnius, scenoje jautiesi laisviau. Ta laisvė atsiranda tik su praktika.“ Aktorius tiki, kad tik per patirtį ir nuolatinį buvimą scenoje galima įgyti tą ramų pasitikėjimą, kuris leidžia kurti natūraliai.

Aktorystė kaip gyvenimo atspindys

Kalbėdamas apie savo profesiją, Vytautas apibūdina aktorystę kaip nuolatinį gyvenimo stebėjimą. Jo žodžiais, aktorius viską ima iš realybės, iš žmonių, iš kasdienybės. „Aktorystė – tai didžiausia vagystė. Mes vagiame iš gyvenimo, iš žmonių, iš aplinkos. Be vagystės neįmanoma sukurti vaidmens. Reikia pažinti gyvenimą, kad galėtum jį vaidinti.“ Ši mintis atskleidžia jo požiūrį į kūrybą kaip į procesą, kuriame menininkas tampa tarpininku tarp gyvenimo ir meno.

Publika – nematomas partneris

Vytautas kalba apie žiūrovų vaidmenį teatre ir pripažįsta, kad būtent publika yra tikrasis spektaklio bendraautoris. Jis pasakoja, kad kiekvieną vakarą salėje tvyro vis kitokia energija, ir būtent nuo jos priklauso pasirodymo tonas. Pasak aktoriaus, kai publika tyliai klausosi, tai reiškia, kad ji iš tiesų įsitraukė. Tokia tyla – didžiausias komplimentas.

Ramybės paieškos už scenos ribų

Nors scenoje Vytautas atrodo nuolat kupinas energijos, už jos ribų jis ieško tylos ir paprastumo. „Mano poilsis – sėdėti fotelyje, skaityti knygą ir žiūrėti į degančius augalus“, – pasakoja aktorius. Jis prisipažįsta, kad po intensyvių darbų būtent tokie kasdieniški ritualai leidžia atkurti pusiausvyrą ir nurimti. Ši paprasta ramybė, anot jo, yra tokia pat svarbi kaip ir kūrybinis pakilimas.

Aktorystės iššūkiai ir pasirinkimai

Kalbėdamas apie savo kelią, Vytautas atvirauja, kad aktoriaus profesija – nelengva. „Visą laiką turi būti pasiruošęs, kad kažkas tave pasirinks arba ne“, – sako jis. Šis neapibrėžtumas, pasak jo, reikalauja kantrybės, pasitikėjimo savimi ir nuolatinio augimo. Aktorius pripažįsta, kad jei turėtų galimybę, galbūt dar studijuotų režisūrą – iš noro giliau suprasti kūrybos procesą ir priimti sprendimus savarankiškai.

Tarp meno ir žmogaus

Pokalbis su Vytautu Rumšu – tai nuoširdus ir šiltas pasakojimas apie žmogų, kuriam kūryba tapo gyvenimo būdu. Jame susipina teatro filosofija, gyvenimo ironija ir paprasti žmogiški džiaugsmai. Jo žodžiai primena, kad tiek scenoje, tiek kasdienybėje svarbiausia išlikti savimi – būti gyvam, smalsiam ir atviram. Laidoje