Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Tomą Juknevičių – Vilnius FM laidos „Sostinės horizontai“ autorių, komunikacijos profesionalą ir žmogų, kuriam Vilnius yra tarsi nuolatinis tyrimų laukas. Šis pokalbis tampa ne tik pasakojimu apie radijo kūrybą, bet ir jautriu žvilgsniu į miestą, jo žmones, jų istorijas ir netikėtus kampus, kurie dažnai lieka nepastebėti.

Nuo pirmųjų mikrofonų iki šių dienų eterio

Tomo kelias į radiją nėra tiesus – greičiau tai kelionė, į kurią gyvenimas grąžina vis iš naujo. Jis prisimena laikus, kai dar mokykloje vedė „Dainų dainelę“. Kaip pats juokauja: „Dainuot nemoku, bet vest galėjau“

Vėliau radijas tapo visai kitu patyrimu – Sausio įvykių metu studentai budėdavo naktimis, saugodami Lietuvos žiniasklaidos laisvę. Tomas sako: „Mus naktimis grūzdavo į eterį… pranešdavome naujienas“

Po kelių dešimtmečių pauzės mikrofonas jį vėl pasikvietė – šįkart į VILNIUS FM, kur gimė laida „Sostinės horizontai“.

Kaip gimsta „Sostinės horizontai“?

Tomo kuriama laida remiasi ne formatiniais rėmais, o smalsumu ir pagarba žmogui. Jis sako, kad laidą visada stengiasi kurti taip, jog klausytojas jaustų gyvą pokalbį, tikrą istoriją ir šilumą. Pagrindiniai jo orientyrai – paprasti, bet reiklūs: „Įdomu, nestandartiška, aktuolu“

Pašnekovų pasirinkimas – ne atsitiktinis. Tomas ieško tų, kurie gali atverti kitokį kampą: klimato specialistų, geologų, mokytojų, istorikų, kūrėjų, socialinių darbuotojų ar tiesiog žmonių, kurie savo biografijoje neša netikėtą posūkį. Kartais svečiai atsiranda visai netikėtai – einant gatve, skaitant kokį pranešimą bendruomenės lentoje ar išgirstant rekomendaciją iš Vilniaus gyventojų.

Jo laidos geografija neapsiriboja vien Vilniumi – joje vietą randa ir žmonės iš Nepalo, Italijos, Serbijos, Lenkijos, puikiai prakalbantys lietuviškai. Tomas sako: „Vilnius yra visoks“ ir tai nuolat atsispindi jo eterio pasakojimuose.

Miesto pulsas ir žmonių istorijos

Šiame pokalbyje Tomas atskleidžia, kas jį labiausiai įkvepia: tai žmonių biografijos, jų keliai į Vilnių, jų santykiai su miestu. Kiekvieno „Sostinės horizontų“ laidos svečio jis klausia apie jų atėjimą į šį miestą, jų patirtis ir tai, kaip Vilnius juos priėmė.

Pašnekovų reakcijos – nuo nustebimo iki šilto pasakojimo, kuris dažnai atveria ne tik geografinį, bet ir emocinį žemėlapį. Kartais klausimai paliečia ir humorą: ar Vilnius panašus į Paryžių, ar vilniečiai vis dar moka bendrauti, ar miesto bendruomenes išjudintų šunų vedžiojimo tradicijos.

Vilniečių bendruomenės ir šiuolaikinio miesto ritmas

Vienas jautriausių pokalbio momentų – Tomo pastebėjimas, kad po pandemijos vilniečiai šiek tiek užsidarė savo burbuluose. Jis svarsto, kas galėtų atgaivinti bendrystę: mažos šventės seniūnijose, eglutės kiemuose, atvirumas vieni kitiems, iniciatyvūs žmonės, kurie drįsta pakviesti kaimyną į pasivaikščiojimą ar vyno taurės.

Jis sako, kad Vilniuje dar yra daug potencialo, kurio neišnaudojame, tačiau kartu mato ir kuriančias rankas – kultūrinius skverus, nepalių restoranus, naujai bundantį bendruomeniškumą, kuris mažais žingsniais grįžta į miestą.

Radijo vedėjo darbas: ritmas, atsakomybė ir pagarba

Tomas pripažįsta, kad į radiją ateinantys žmonės dažnai jaučia scenos baimę. Jis stengiasi sukurti ramybės zoną, kurioje svečias gali atsiskleisti.
Jo metoduose – išankstinis pokalbio aptarimas, scenarijaus linijos, bet kartu ir daug vietos improvizacijai. Jis šypsodamasis sako: laida turi būti kaip „karšta bulvė“ – gyva, judanti, nuolat keičianti kampą.

Ko Tomas linki Vilniui?

Laidos pabaigoje pašnekovai visada prašomi palinkėti ko nors miestui. Tomas tiki, kad Vilniui reikia daugiau šilumos, daugiau pokalbių ir daugiau gyvo žmonių ryšio. Jis sako, jog kartais žmonėms tiesiog reikia nepamiršti einant gatve pakelti akių ir pamatyti kitą šalia.

Ši laida tampa būtent tokiu priminimu – kad kiekviena miesto istorija turi savo horizontą, o radijas gali padėti jį praplėsti.