Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Timūrą Augucevičių – žmogų, kuris daugelį metų buvo neatsiejamas nuo Lietuvos radijo eterio. Jis – laidų vedėjas, renginių vedėjas, operatorius, montuotojas, garso režisierius, kūrėjas ir žmogus, jungiantis skirtingas medijas bei vaidmenis. Šis pokalbis – tai ne tik profesionalo atspindys, bet ir nuoširdus žvilgsnis į vidinį pasaulį, kuriame telpa nostalgija, žaidimas, improvizacija, racionalumas ir kartu – jautrus kūrybiškumas.

Timūras studijoje atsiduria gruodžio pirmąją – simbolinę dieną, kai pradedame skaičiuoti laiką iki švenčių, ir, kaip pats sako, „įsijungia tas kalėdinis laikrodukas“. Nuo pirmųjų minučių aišku, kad pokalbis bus dvejopas: ir apie radijo magiją, ir apie gyvenimo tiesas, kurias Timūras šiandien mato labai kitaip nei prieš kelerius metus.

Jis ne tik dalijasi patirtimis iš savo radijo patirties, bet ir kalba apie žmogaus vidinius virsmus, apie kūrybą, apie santykį su savimi ir apie tai, kodėl radijas jam iki šiol yra ypatinga erdvė, kurioje gali gimti tikrumas.

Vaikystės radijas ir mistika, kuri nepaleidžia

Timūro istorija su radiju prasidėjo gerokai anksčiau nei profesinis etapas. Jis augo klausydamasis radijo pas močiutę kaime, kur radijas diktuodavo ritmą, laiką ir net dienotvarkę. Jau tada jis analizavo, domėjosi, kodėl vedėjai kalba būtent taip, ieškojo logikos ir kurdavo savas teorijas.

„Radijas man nuo mažiens būdavo įdomus. Aš analizuodavau, galvodavau, kodėl taip daro, ir turėjau krūvą teorijų,“ – prisimena Timūras.

Jis pabrėžia, kad radijo paslaptis slypi tame, ko tu nematai. Tik balsas, tik garsas, tik fonas – visa kita susikuria klausytojo galvoje. Ta „nematoma pusė“ jam iki šiol yra didžiausias radijo grožis.

„Radijas žavi savo mistiškumu. Tu tik girdi, tu nematai, ir visa istorija gyvena tavo galvoje,“ – sako jis.

Kodėl radijas jam – unikali ir nepakeičiama medija?

Timūras ne kartą yra dirbęs ir televizijoje, todėl gali palyginti dvi skirtingas erdves – vaizdo ir garso. Jo nuomone, televizija įpareigoja atrodyti, o radijas leidžia būti. Čia nereikia fasado, nereikia kaukės, nereikia nuolat išlaikyti vizualinio paveikslo – svarbiausia yra balsas, tikrumas ir momentas.

„Radijas yra čia ir dabar. Tai yra momentiškumas, kuris šiais laikais labai trūksta,“ – teigia Timūras.

Jis atvirai pripažįsta, kad kai kurių šiuolaikinių radijo stočių įrašinėjimas vaizdu jam atrodo kaip radijo esmės laužymas. Nes tikras radijo grožis – nematomas.

Septyni metai eteryje: iššūkiai, ekspromtai ir klausytojų istorijos

Timūras studijoje pasakoja apie savo intensyvų laikotarpį radijuje, kuris buvo kupinas mokymosi, adrenalino, improvizacijos ir žmogiškumo. Jis prisimena pirmuosius eterius, klausytojų skambučius, dovanėles, netikėtus susitikimus ir pačias žmogiškiausias situacijas, nutikusias už kadro.

Viena jų – tėtis, atvedęs berniuką Timūrą į studiją, kad šis susipažintų su savo bendravardžiu.

„Ateina administratorė ir sako – čia jūsų atvedė kažkokį berniuką. Galvojau, kas vyksta? O ten vardu Timūras, didžiulis fanas. Tokios akimirkos likdavo ilgam.“

Jis juokiasi prisiminęs eterio klaidas, neišjungtus mikrofonus ir situacijas, kuriose klausytojai išgirsdavo daugiau, nei buvo planuota.

„Ten jau tu pasirodai be fasado. Toks, koks esi.“

Partnerystė eteryje: turbūt didžiausia dovana

Timūras pripažįsta, kad vienam eiti į tiesioginį eterį – didelis iššūkis. Todėl partnerį eteryje jis vadina dovana, padedančia išlaikyti balansą ir emociją.

„Vienam vesti laidą labai sunku. Tai kaip pasikalbėti su savimi.“

Per daugelį metų jis suprato, kad dažnai ne partnerį reikia keisti, o patį požiūrį į žmones. Ne visi pasikeis, ne visi prisitaikys, tad svarbiausia – priimti kitą tokį, koks jis yra.

Ekspromtas – stiprybė, rizika ir gyvenimo dalis

Erdvei pasisukus kalbai apie improvizaciją, Timūras atsiskleidžia kaip tikras improvizacijos žmogus. Jam ekspromtas – natūralus būdas būti, kalbėti ir reaguoti į tai, kas vyksta.

„Ekspromtas gali labai padėti ir labai pakišti koją. Bet jis man labai žavus.“

Jis sako, kad ekspromtas – tai gebėjimas būti jautriam aplinkai, situacijai ir žmonėms. Ir tame yra kūrybos esmė.

Asmeninis sluoksnis: introvertas, kuris kalba tūkstančiams

Nors Timūras atrodo kaip natūraliai kalbantis, atviras, scenai gimęs žmogus, pokalbio metu jis atvirai pasako, kad save laiko introvertu. Jam svarbus buvimas vienumoje, buvimas savyje.

„Aš pats esu buvęs introvertas ir man iki šiol geriausia būti vienam. Bet su radiju išmoksti atvirumo.“

Šis dualumas – žmogus, kuris veda vestuves, renginius, radijo laidas, bet kartu vertina tylą ir vienumą – tampa vienu įdomiausių pokalbio kampų.

Dvi vardo istorijos: romantiška ir žemiška

Vienas įsimintiniausių epizodų – dviejų skirtingų Timūro vardo kilmės versijų atskleidimas. Pirmoji – idealistinė, susijusi su sovietmečiu ir filmo herojumi Timūru bei jo būriu.
Antroji – komiška ir netikėta.

„Pirmas mano vardas buvo Andrius. Bet aš, sakė mama, labai verkiau. Ir ji nusprendė, kad man tiesiog nepatinka vardas.“

Tad gimdymo namų koridoriuje Andrius tapo Timūru.

Ši istorija – lyg simbolis visam pokalbiui: žmogiška, šiek tiek ironiška, šiek tiek mistiška.

Gyvenimo filosofija šiandien: ramybė, lėtumas ir dabartis

Po daugelio metų intensyvaus darbo šiandien Timūras mokosi mėgautis kasdienybės ritmu, nebesiversti per galvą ir nesiekti būti nuolat geriausiu.

„Aš dabar gyvenu taip, kad neversiu savęs, nelaužysiu, kur nereikia.“

Jis sako, kad dažnai svarbiausia – sustoti, įsiklausyti į save ir suprasti, jog šiandiena jau yra pakankamai gera.

Linkėjimas Vilniui ir klausytojams

Pokalbio pabaigoje Timūras pasidalija paprasta, bet labai universalia mintimi, kuri, jo teigimu, jam padeda kasdienybėje:

„Elkis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavim.“

Tai – tarsi lengvas priminimas sau ir visiems mums prieš šventes, stresą ir metų pabaigos maratoną.