Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbėjosi su Tadu Daujotu – žydiškos muzikos ir kultūros festivalio „Vilnius Shalom Festival“ organizatoriumi. Pokalbyje daug dėmesio skirta žydų kultūrai Vilniuje ir Lietuvos žydų kultūros paveldui, o Vilnius, istorijoje vadintas Šiaurės Jeruzale, pristatomas kaip miestas, kuriame žydiška kultūra ir muzika šiandien vėl tampa vis labiau matoma. Tadas Daujotas pasakojo apie „Vilnius Shalom Festival“ ištakas, šofaro maršą Vilniaus gatvėse, festivalio muzikinę programą ir augantį žmonių susidomėjimą žydiška muzika. Pokalbyje taip pat paliestos sudėtingos istorijos atminties, antisemitizmo ir kultūros tiltų tarp žmonių temos.

Vilnius – Šiaurės Jeruzalė

Tadas Daujotas pasakoja, kad Vilnius nuo seno buvo daugiakultūris miestas, kuriame žydų bendruomenė užėmė labai svarbią vietą. Miesto, vadinto Šiaurės Jeruzale, istorijoje žydų kultūra paliko ryškų pėdsaką, todėl, pasak pašnekovo, šiandien svarbu ne tik apie tai prisiminti, bet ir leisti šiai kultūrai gyvuoti šiuolaikiniame Vilniuje. Vienas iš būdų tai daryti – muzika, kuri gali tapti prieinama ir suprantama skirtingoms auditorijoms.

„Žydiška muzika, jinai turi skambėti. Žmonės turi susipažinti su žydiška kultūra per muziką, su jų tradicijomis.“

Būtent ši idėja atsispindi ir „Vilnius Shalom Festival“ veikloje. Festivalio organizatoriai siekia ne tik pristatyti žydiškos muzikos tradicijas, bet ir priminti apie istorinį Vilniaus ryšį su žydų bendruomene. Pasak Tado, Vilnius yra miestas, į kurį atvyksta nemažai žydų turistų, norinčių atrasti savo šeimų istorijas ir vietas, kuriose gyveno jų protėviai.

Festivalis, kuris kasmet auga

„Vilnius Shalom Festival“ pradžia susijusi su ankstesniais muzikiniais projektais. Tadas Daujotas pasakoja, kad prieš penkerius metus kartu su kompozitoriumi pradėjo įgyvendinti idėją sukurti simfoniją. Vėliau projektai plėtėsi, atsirado kelionių į Izraelį, naujų pasiūlymų ir idėjų, o 2024 metais natūraliai gimė festivalis.

Iš pradžių festivalis buvo organizuojamas platesniu mastu ir apėmė septynis Lietuvos miestus, tačiau vėliau organizatoriai nusprendė pagrindinį dėmesį sutelkti į Vilnių. Kartu su festivalio augimu pastebimai didėjo ir auditorijos susidomėjimas. Šiemet dar prieš prasidedant renginiams žmonės aktyviai domėjosi programa, registracija ir galimybėmis dalyvauti.

„Ir jis natūraliai pradėjo augti, augti, augti. Ir šiemet, nu aš manau, kad jisai jau toksai, jau pasiekė po truputį tokią brandą.“

Dauguma festivalio renginių yra nemokami, tačiau didelis susidomėjimas reiškia ir tai, kad į dalį jų vietų nebelieka labai greitai. Pašnekovas pasakoja, kad kai kuriuose renginiuose susidarė net laukiančiųjų sąrašai. Vis dėlto festivalio organizatoriams toks žmonių dėmesys yra svarbus signalas, kad žydiška kultūra ir muzika Lietuvoje yra aktuali bei domina vis platesnę auditoriją.

Šofaro garsai Vilniaus gatvėse

Vienas iš ryškiausių festivalio renginių – šofaro maršas. Šofaras yra senovinis žydiškas ragas, o jo skambesys festivalio metu tampa gyvu žydiškos tradicijos ženklu Vilniaus erdvėse. Tadas Daujotas pasakoja, kad ši tradicija festivalio programoje atsirado prieš trejus metus ir kasmet vis labiau plečiasi.

Šiemet į Vilnių atvyko dalyviai iš maždaug penkiolikos valstybių. Įdomu tai, kad tarp jų buvo ir nemažai nežydų – žmonių, kuriems artima žydiška kultūra, Izraelis ir noras prisidėti prie šios tradicijos.

Maršas prasidėjo nuo Trijų Kryžių kalno, o vėliau jo dalyviai keliavo Vilniaus gatvėmis, nešini įvairių šalių bei Izraelio vėliavomis. Rotušės aikštėje jų laukė keli šimtai žmonių. Čia skambėjo žydiška muzika, koncertavo Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, pasirodė atlikėjai iš Izraelio ir Armėnijos, o šventę papildė tradiciniai žydiški šokiai.

„Ir mes po to turėjome maldą už taiką ir žygiavome Vilniaus gatvėmis. Nešini savo šalių vėliavom, Izraelio vėliavom, pūtėme šofarus.“

Pasak Tado, renginys tapo pavyzdžiu, kaip kultūra gali sukurti erdvę bendram susitikimui ir dialogui.

„Tikrai buvo fantastinė atmosfera ir aš tikrai labai džiaugiuosi, kad nebuvo jokių priešiškų nuotaikų, jokių kažkokių tokių konfrontacijų, nemalonių.“

Žydiška muzika – nuo klezmerio iki džiazo

Festivalio programa šiemet išsiskiria muzikine įvairove. Joje skamba klezmerio muzika, klasikiniai kūriniai, džiazas, pasaulio muzikos elementai ir naujos kompozicijos. Į Vilnių atvyksta atlikėjai iš skirtingų šalių, o skirtingos muzikinės tradicijos susitinka vienoje festivalio programoje.

Tadas Daujotas pabrėžia, kad žydiškos muzikos negalima sutalpinti į vieną konkretų žanrą. Žydų bendruomenėms pasklidus po skirtingas pasaulio šalis, jų muzikoje atsirado įvairių regionų kultūriniai ir muzikiniai „prieskoniai“. Todėl festivalio tikslas – parodyti ne vien tradicinį skambesį, bet visą žydiškos muzikos įvairovę.

Ši idėja atsispindi ir festivalio uždarymo koncerte, kuriame dalyvaus dvylika muzikantų iš skirtingų pasaulio šalių. Koncerte skambės žinomų žydiškos muzikos kūrinių džiazinės interpretacijos, naujos kompozicijos ir pasaulinės premjeros.

Žydiškos kultūros pėdsakai – visoje Lietuvoje

Nors pagrindinis festivalio dėmesys šiandien skiriamas Vilniui, Tadas Daujotas pabrėžia, kad žydiškos kultūros paveldas yra išsibarstęs po visą Lietuvą. Organizatoriai jau ne vienerius metus renginius organizuoja skirtinguose šalies miestuose ir atkurtose sinagogose.

Renginiai vyko Telšiuose, Pakruojyje, Joniškyje, Marijampolėje, Čekiškėje, Kurkliuose ir kitose vietose. Pasak Tado, atkurtos sinagogos yra ypatingos erdvės, leidžiančios ne tik pristatyti muziką, bet ir atgaivinti istorines vietas, kurios kadaise buvo svarbios vietos žydų bendruomenėms.

Ateityje planuojama dar daugiau muzikinių edukacijų ir koncertų Lietuvos miestuose. Viena iš svarstomų idėjų – su muzikantais keliauti po atkurtas sinagogas ir taip žydišką kultūrą pristatyti ne tik sostinės, bet ir regionų auditorijoms.

„O šiaip tikrai tos buvusios žydiškos kultūros erdvės kituose miestuose, jos yra mūsų širdyje ir mes stengiamės kažką pastoviai daryti.“

Muzika kaip atsvara antisemitizmui

Pokalbio pabaigoje Tadas Daujotas kalbėjo ir apie sudėtingesnę festivalio misijos pusę – antisemitizmą, istorijos atmintį ir šiandien visuomenėje kylančias įtampas. Jo teigimu, kultūra gali būti būdas kalbėti apie sudėtingus dalykus ne rėkiant, o klausantis ir ieškant bendro pagrindo.

Pašnekovas įsitikinęs, kad žydiškos kultūros pristatymas šiandien turi prasmę ne tik dėl istorinio paveldo išsaugojimo. Muzika gali padėti žmonėms susitikti, geriau pažinti vieniems kitus ir mažinti stereotipus.

„Aš galvoju, kad ypatingai šiais laikais reikia, kad kažkas per muziką, per kultūrą atneštų tą žinutę, kuri išstoja prieš antisemitizmą.“

Tadas Daujotas „Vilnius Shalom Festival“ veiklą mato kaip galimybę statyti tokius kultūros tiltus, kurie būtų paremti ne politiniais šūkiais, o muzika, istorija, dialogu ir gyvu žmonių susitikimu.

„Mano toks supratimas, kad tie tiltai turi būti statomi ir kažkas turi statyti.“