Laida „Labas, Vilniau!“, vedama Kristinos Kanišauskaitės-Šaltmerės, šį kartą tampa ypatingai atviru ir jautriu pokalbiu. Laidos viešnia – Knygos teatro vadovė, režisierė ir aktorė Redita Dominaitytė – moteris, kuri gyvenimą išgyvena visu intensyvumu: kūryba, maudynėmis lediniame vandenyje, moterų bendrystės puoselėjimu ir drąsių temų, visuomenėje vis dar laikomų nutylėtomis, kėlimu į dienos šviesą.

Reditos pasakojimas tampa ne tik jos pačios gyvenimo liudijimu, bet ir kvietimu:
„Jei aš tylėsiu, tylės ir kitos. O aš noriu, kad moterys žinotų, jog jos nėra vienos.“

Menopauzė – gyvenimo etapas, kurį metas perrašyti

Viena svarbiausių pokalbio temų – menopauzė. Redita atvirauja, kad būtent šis etapas tapo lūžio tašku, paskatinusiu ją pradėti drąsų, visuomenei reikalingą dialogą. Ši tema daugeliui moterų vis dar kelia gėdą, nerimą ir netgi baimę būti nesuprastai.

Reditos žodžiai atskleidžia šio virsmo sudėtingumą:
„Kai supratau, kad atėjo menopauzė, pirma mintis buvo – dabar visi mane nurašys. Bet kodėl? Juk tai natūralus procesas.“

Pokalbyje ji aptaria:

• kaip menopauzė pasireiškia fiziškai ir emociškai,
• kodėl Lietuvoje vis dar stokojama švietimo šia tema,
• kaip visuomenės jaunystės kultas formuoja moterų savijautą,
• kodėl svarbu, kad ir vyrai suprastų, kas vyksta šiame moters gyvenimo etape.

Redita pastebi, kad daugeliui moterų menopauzė vis dar yra stigmatizuota, o gėda slypi ne pačiame procese, bet visuomenės požiūryje:
„Aš noriu iki gyvenimo pabaigos šokti, bučiuotis, dirbti ir kurti. Menopauzė nėra kliūtis, nebent leidžiame jai tokia tapti.“

Asmeninė patirtis, kuri tapo kūrybiniu impulsu

Įdomi ir netikėta laidos dalis – Reditos pasakojimas apie tai, kaip jos išgyvenimai persikėlė į sceną ir paskatino kurti spektaklius bei būsimą tinklalaidę, skirtą šiai temai.
Visi pokyčiai prasidėjo nuo jautraus momento interviu metu, kai žurnalistė paklausė, ar Redita tikrai norinti viešai kalbėti apie menopauzę.

Šis klausimas tapo vidiniu sukilimu:
„Aš supratau, kad man siūloma tylėti. Bet tylėjimas ir yra problema.“

Iš šio išgyvenimo gimė kūrybinės idėjos – interaktyvūs spektakliai, paremti ne tik jos, bet ir daugelio moterų patirtimis. Redita scenoje kalba tiesiai, atvirai ir su humoru, leisdama moterims atpažinti save, o vyrams – suprasti.

Šaltos maudynės – netikėtas kelias į vidinę ramybę

Laidoje išsamiai aptariama ir Reditos aistra šaltoms maudynėms. Tai nėra tik grūdinimasis ar mada – Redita atskleidžia emocinę šios praktikos prasmę.

„Kai įbrendi į ledinį vandenį, kūnas visą energiją sutelkia tam, kad tave apsaugotų. O viskas, ką atsineši su savimi – baimės, įtampa, nerimas – tiesiog paleidžiama.“

Šaltas vanduo tapo:

• būdu susigrąžinti vidinį balansą,
• emocine atrama,
• bendruomenės kūrimo dalimi,
• net fizinių problemų sprendimo priemone.

Reditos patirtis stebina: ji pasakoja, kaip šaltos maudynės padėjo sumažinti ilgus metus varginusius sveikatos sutrikimus ir pakeitė santykį su savo kūnu bei ribomis.

Ji priduria:
„Tai ne apie drąsą. Tai apie norą būti su savimi ir savo kūnu sąžiningai.“

Moterys, bendrystė ir naujai gimstanti tradicija

Pokalbyje Redita daug kalba apie moterų tarpusavio ryšį. Ji mato didžiulį poreikį kurti saugias erdves, kuriose moterys galėtų dalintis savo išgyvenimais be baimės būti nuvertintos.

„Aš noriu, kad mano dukra žinotų tai, ko nežinojau aš. Mums reikia naujos tradicijos – kalbėti garsiai ir perduoti žinias iš moters moteriai.“

Ji pasakoja apie savo stebėtą reiškinį – kaip šaltųjų maudynių bendruomenėje moterys, net nepažinodamos viena kitos, pradėdavo atvirauti apie savo gyvenimo krizes, skyrybas ar emocinius lūžius. Tai atskleidė, kokia stipri yra vidinė bendrystės galia ir kaip jos trūksta kasdienybėje.

Vyrai – taip pat šios temos dalis

Įdomi ir netikėta detalė: spektakliuose apie menopauzę neretai dalyvauja ir vyrai. Jie juokiasi, reaguoja, užduoda klausimus ir dažnai būna daug atviresni nei tikėtasi.

Redita sako:
„Vyrai spektaklio metu jaučiasi puikiai. Jiems viskas aišku, jiems įdomu. O šalia sėdinčios moterys mielai įlįstų po kėde iš gėdos, kad vyras tai girdi.“

Tai aiškus ženklas, kad stereotipai gyvena moteryse labiau nei vyruose – ir būtent todėl reikia daugiau atvirų istorijų, dialogų ir švietimo.

Pabaigos žinutė: gyvenimas nesibaigia – jis keičia formas

Redita Dominaitytė laidos pabaigoje palieka stiprią mintį, kuri tampa viso pokalbio ašimi:
„Gyvenimas nesibaigia. Jis keičiasi – o mes turime išmokti keistis kartu su juo.“

Šis epizodas – tai ne tik pokalbis. Tai kvietimas:

• nebijoti savo kūno,
• nebijoti kalbėti,
• nebijoti priimti pokyčių,
• nebijoti gyventi pilnavertiškai, nepaisant amžiaus ar etapų.