Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Rasą Nabažaitę, pirmąją Baltijos šalyse medaus someljė. Pokalbis apie tai, kaip medus tampa ne tik skoniu, bet ir būdu pažinti pasaulį, apie bitininkystės tradicijas, edukaciją ir gyvenimo kelią, kuriame bitės tapo neatsiejamu palydovu.
Rasa pasakoja apie savo netikėtą sugrįžimą į Lietuvą, medaus kultūrą ir degustacijas, kurios atveria visai naują – skonio, pojūčių ir prasmės – pasaulį.

Apie Rasą Nabažaitę

Pirmoji Baltijos šalyse medaus someljė Rasa Nabažaitė šiandien moko žmones pažinti medų, atrasti jo natų ir aromatų pasaulį. Kelias į tai nebuvo tiesus – nuo studijų biomedicinoje ir gastronomijos magistro Didžiojoje Britanijoje iki kelionių po Braziliją ir Centrinę Ameriką.
„Sudaužytą širdį, – sako Rasa, – labai gražiai bitės sulipdė medumi ir vašku. Tai mano lietuviška kintsugi versija – iš medaus ir šviesos.“

Grįžusi į Lietuvą ji įkūrė edukacijų erdvę, kurioje moko bitininkus ir smalsuolius pažinti medų ne tik kaip produktą, bet kaip istoriją, kvapą ir pojūtį.

Apie medų ir skonį

Rasa pasakoja, kad kiekvienas medus turi savo charakterį – nuo švelnaus dobilų iki išraiškingo grikių ar net džiovintų pomidorų natų.
„Aš matau medų kaip komunikacijos priemonę. Kai žmonės paragauja, pamato, kad tai ne tik saldumas – tai skonis, kuris kalba apie vietą, laiką ir žmogų.“

Ji akcentuoja, kad Lietuvoje pamažu vyksta „medaus renesansas“, o vartotojai vis labiau domisi produkto kilme, natūralumu ir skoninėmis savybėmis.
„Kai manęs klausia, koks medus geriausias, visada sakau – toks, kuris jums patinka. Jis ir bus geriausias.“

Apie bičių pasaulį

Rasa su šypsena sako, kad bitės jai – geriausi mokytojai. Jos moko ritmingo gyvenimo ir bendrystės.
„Bitės nemiega – jos tiesiog juda lėtai, ritmingai, tarsi kvėpuodamos. Jos moko mus, kaip išlikti šviesoje net ir tamsiausiu metu.“

Ji pasakoja apie bičių elgesį žiemą, apie medaus rinkos iššūkius ir apie tai, kaip svarbu palaikyti vietinius bitininkus. Pasak Rasos, „padirbto medaus problema niekada nebuvo mažųjų gamintojų problema – tai pramonės reikalas“.

Apie kūrybą ir vašką

Be medaus degustacijų, Rasa kartu su šeima kuria iš bičių vaško – nuo žvakių iki puodelių, kurie, kaip ji sako, „minkština vandenį ir primena vasarą visus metus“.
„Vaškas yra gyva medžiaga – jis reaguoja į aplinką, šilumą, žmogaus prisilietimą. Kiekvienas mūsų gaminys – tarsi dalelė pievos ir miško.“

Šie rankų darbo gaminiai tapo ne tik grožio, bet ir tvarumo simboliu. Tai dovanos, kurios kvepia gamta, šviesa ir bičių darbu.

Apie medaus kultūrą ir ateitį

Kalbėdama apie medaus vartojimo pokyčius, Rasa pastebi, kad vis daugiau žmonių atranda medų iš naujo – ne tik sveikatai, bet ir dėl jo skonio bei autentiškumo.
„Kai duodame žmonėms paragauti, jų akys nušvinta. Jie pamato, kad medus nėra tik priedas prie arbatos – tai patirtis.“

Ji tiki, kad edukacija ir žinios – tai kelias į pokytį, o kiekvienas susitikimas su medumi – tai mažas žingsnis į sąmoningesnį gyvenimą.