Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina režisierių Paulių Markevičių – teatro „Tolyn gilyn“ įkūrėją ir naujo imersinio spektaklio „Kolonija Antika“ kūrėją. Tai pokalbis apie teatrą netradicinėse erdvėse, antikos mitų aktualumą šiandien, žmogaus vidinius kalėjimus ir apie tai, kaip menas gali tapti susitikimu su pačiu savimi.
Ši laida – tai kelionė nuo ankstyvo ryto Vilniuje iki giliausių civilizacijos sluoksnių, kur susitinka praeitis, dabartis ir ateitis.
Teatras, gimstantis iš erdvės
Paulius Markevičius pasakoja apie sąmoningai pasirinktą kryptį kurti spektaklius vietose, kurios nėra tradicinės teatro salės. Apleistos, laikinai sustabdytos ar istorijos prisotintos erdvės tampa ne tik scenografija, bet ir aktyviu kūrybos partneriu.
„Mes kuriame spektaklius ir teatrą neprastose teatrui vietose… ieškome, kaip teatras gali įsilieti į realybę, kartais nejučiomis.“
Šį kartą pasirinkta ypač stipri ir simbolinė vieta – Lukiškių kalėjimo kompleksas. Buvusios izoliacijos, kontrolės ir uždarumo erdvės šiandien atveriamos kultūrai, o teatras čia tampa būdu perrašyti vietos atmintį.
Režisierius pabrėžia, kad kiekvienas spektaklis kuriamas konkrečiai erdvei, o teatro „ofisas“ keliauja ten, kur gimsta naujas darbas. Architektūra, istorija ir atmosfera diktuoja ne tik estetiką, bet ir pačią dramaturgiją.
„Kolonija Antika“: pavadinimas kaip raktas
Pavadinime „Kolonija Antika“ užkoduotos kelios prasminės kryptys. Kolonija – tai ir kalėjimas, ir ateities bendruomenė, galbūt net kitos planetos kolonija. Antika – tai senovės Graikijos pasaulis, mitai, dievai, likimo samprata ir filosofijos ištakos.
„Antika yra mūsų uostas… dramaturgija yra mūsų žinių uostas, iš kurio mes išplaukiame.“
Spektaklis pasakoja apie bendruomenę po didžiulio lūžio, kuri bando iš naujo sukurti civilizaciją, atkurti ryšius ir atrasti žmogiškumą. Tai distopinis paveikslas, kuriame atpažįstamos ir šiandienos baimės, ir viltys.
Laikas kaip susitikimo vieta
Viena svarbiausių spektaklio temų – antikinis laiko suvokimas. Senovės graikams laikas nėra tiesi linija, o ciklas, kuriame gimimas veda į destrukciją, o destrukcija – į naują pradžią.
Paulius pasakoja apie tašką, kuriame susilieja praeitis ir ateitis:
„Sinovės antika nuo mūsų yra nutolusi tiek pat, kiek ateitis, apie kurią mes galvojame… mes esame tarsi tame taške, kur tie du laikai susilieja.“
Spektaklio veiksmas vyksta tarsi sustabdytoje akimirkoje – po didžiulės destrukcijos, bet prieš atgimimą. Tai laikas, kai sprendžiasi, kokia kryptimi judės naujoji civilizacija.
Chaosas ir žmogaus pasipriešinimas
Kita stipri ašis – chaoso samprata. Režisierius atvirai pripažįsta, kad jo paties suvokimas apie chaosą pasikeitė.
„Chaosas yra tyrumas aukščiausioje fazėje. Vakumas, tiesiog niekas, nieko nebuvimas.“
Pasak jo, pasaulis natūraliai juda į ramybę ir tvarką, tačiau žmogus, vedamas ego ir troškimų, bando kurti savo taisykles. Iš čia kyla konfliktai, nelaimės, dramos ir vidiniai kalėjimai.
Antikinių dramų herojai čia suvokiami kaip žmonės, įkalinti ne sienomis, o savo sprendimais ir pasirinkimais.
Imersinis teatras – žiūrovas veiksmo centre
„Kolonija Antika“ – patyriminis, imersinis spektaklis, kuriame nėra vienos scenos ir vieno žiūrėjimo taško. Žiūrovas kviečiamas vaikščioti per kelis aukštus, rinktis kryptis ir pats susikurti savo istoriją.
„Tu gali nestebėti veiksmą sėdėdamas kėdėje, o įeiti į veiksmą… pasivaikščioti kaip turistas, kaip lankytojas, galbūt vietomis kaip dalyvis.“
Vienu metu spektaklyje dalyvaus apie 200 žmonių – ir kiekvienas jų patirs skirtingą naratyvą. Du draugai, išėję po spektaklio, gali kalbėti apie visiškai skirtingas scenas ir personažus.
Antikiniai veikėjai kaip atminties nuotrupos
Spektaklyje pasirodo Oidipas, Jokastė, Teiresijas, Moirų likimo deivės, Orfėjas ir Euridikė. Tačiau jie nėra iliustratyvūs mitų personažai – veikiau atminties fragmentai, žmogiškų patirčių simboliai.
„Mitus galime rasti patys savyje… kiekvieną kartą prisimindami seną vardą, galime galvoti, kad kažkas iš praeities pasiskolina mūsų balsą.“
Antika čia tampa ne dekoracija, o veidrodis šių dienų žmogui.
Kūrybos procesas ir pasitikėjimas
Režisierius atvirai kalba apie tai, kaip pirminiai sumanymai griuvo susidūrus su erdve ir komanda. Vietoje perkelto „klasikinio“ teatro gimė visiškai nauja forma.
„Pasitikėti žmonėmis… neprisirišti prie savo užmanymo, reaguoti gyvai į aplinkybes, kurios yra čia ir dabar.“
Ši pamoka tampa ir spektaklio žinute – apie buvimą kartu, apie gebėjimą išgirsti ir apkabinti šalia esantį žmogų.
Palinkėjimas miestui
Pokalbio pabaigoje Paulius Markevičius dalijasi paprastu, bet labai jautriu palinkėjimu vilniečiams:
„Tiesiog pakelkim kartais akis į dangų ir užtenka du kartus įkvėpti. Ir diena pasikeis.“
Spektaklio „Kolonija Antika“ premjera – sausio 30-31 dienomis Lukiškių kalėjime. Tai kvietimas patirti teatrą kitaip, įžengti į istoriją, laiką ir susitikti su savimi pačiu.
