Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbino Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ fizinių asmenų ir partnerysčių koordinatorių Paulių Jogminą. Pokalbis atskleidė ne tik organizacijos veiklą, bet ir labai asmenišką jauno žmogaus kelią į socialinę sritį – su abejonėmis, ambicija, iššūkiais ir galiausiai atrasta prasme.

Tai nebuvo formalus interviu apie pareigas ar projektus. Tai buvo atviras pasakojimas apie tai, kaip kartais vienas neigiamas atsakymas gali tapti pradžia tam, kas gyvenime pasirodo kur kas svarbiau.

Iššūkis, kuris tapo vidine motyvacija

Paulius neslepia – į socialinę sritį jis atėjo ne iš karto. Iš pradžių buvo ilgas darbo pokalbis kitoje organizacijoje, daug idėjų ir entuziazmo, tačiau galutinis atsakymas buvo neigiamas. Vis dėlto būtent tada gimė asmeninė motyvacija įrodyti, kad jo idėjos ir energija gali būti vertingi.

„Nutariau, kad jeigu man nusišypsos šansas, aš būtinai juo pasinaudosiu. Norėjau parodyti, ką jie prarado.“

Šis vidinis užsispyrimas tapo postūmiu kandidatuoti į Vilniaus arkivyskupijos Caritą. Ir šiandien, praėjus daugiau nei metams, Paulius sako aiškiai – tai vieta, kurioje jis jaučiasi esantis ten, kur reikia.

Jo istorija tampa pavyzdžiu, kad net ir, atrodytų, nesėkmė gali būti labai kryptingas žingsnis į priekį.

Socialinė veikla – ne auka, o sąmoningas pasirinkimas

Dažnai socialinė veikla siejama su savęs atidavimu, su pasiaukojimu ar net tam tikru romantizuotu altruizmu. Tačiau Paulius labai aiškiai pabrėžia – tai yra darbas, reikalaujantis kompetencijų, kūrybiškumo, organizuotumo ir atsakomybės.

„Tai irgi yra darbas. Sfera, kuri gali būti patraukli tiek jaunam žmogui, tiek bet kam kitam.“

Dirbdamas „Carite“ Carite jis mato, kad poveikis nebūtinai visada matomas iš karto. Kartais rezultatai atsiskleidžia po mėnesių ar net metų. Tačiau bendruomenės grįžtamasis ryšys, kolegų palaikymas ir žmonių dėkingumas sukuria labai stiprią emocinę grąžą.

„Galbūt ne iš karto pamatai rezultatą, bet vėliau grįžta tas jausmas, kad padarei kažką svarbaus.“

Tai profesinis pasirinkimas, kuriame susijungia vertybės ir realūs veiksmai.

Žvakių dirbtuvės – pagalba, kuri kuria galimybes

Viena ryškiausių „Carito“ iniciatyvų – žvakių dirbtuvės. Tai vieta, kur žmonės, susiduriantys su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, gali iš naujo mokytis darbo įgūdžių, atsakomybės ir komandinio darbo.

Dirbtuvės nėra tik gamybos vieta. Tai – socialinės integracijos erdvė. Čia žmonės įgauna tiek techninių, tiek minkštųjų įgūdžių, kurie vėliau gali tapti pagrindu ieškant darbo.

„Kartais net išsišluoti grindis yra mokslas, kurį reikia išmokti.“

Kiekviena žvakė, įsigyta mugėje ar renginyje, yra ne tik produktas – tai dalis žmogaus pastangų sugrįžti į aktyvų gyvenimą. O kūrybiškos iniciatyvos, tokios kaip šaltibarščių žvakės, tampa puikiu pavyzdžiu, kaip socialinė veikla gali būti moderni, patraukli ir įdomi miestui.

„Caritas“ miesto gyvenime: nuo šaltibarščių iki Užgavėnių

„Caritas“ aktyviai dalyvauja miesto renginiuose – Šaltibarščių festivalyje, atvirų durų dienose, Užgavėnių šventėje. Tai ne tik galimybė surinkti lėšų ar pristatyti veiklą, bet ir kurti gyvą ryšį su vilniečiais.

Praėjusiais metais startavęs „šaltibarščio ekspresas“ tapo vienu labiausiai įsimintinų projektų. O Užgavėnių metu kepami blynai – tai ne tik skanus simbolis, bet ir kvietimas prisidėti.

„Mūsų blynai svarbiausia paskaninti meile ir noru padėti.“

Tokie momentai parodo, kad socialinė pagalba gali būti matoma, gyva ir artima kiekvienam.

Kaip prisidėti prie realaus pokyčio?

„Carito“ veikla apima visus metus – nuo maisto krepšelių iniciatyvų per šventes iki kasdienės pagalbos socialiniuose centruose. Prisidėti galima labai paprastai: aukoti, savanoriauti, atnešti kokybiškus drabužius ar tiesiog skleisti žinią.

Paulius primena paprastą kriterijų:

„Jeigu jums patiems nėra gėda išeiti su tuo rūbu į viešumą – tai rūbas, kurį tikrai galite atnešti mums.“

Net ir 5 eurų auka gali tapti realia pagalba. O savanorystė – galimybe iš arti pamatyti, kaip kuriamas pokytis.

Pagalba, kuri kuria miestą

Šis pokalbis primena, kad socialinė pagalba nėra abstrakti sąvoka. Ji turi konkrečias vietas, žmones, iniciatyvas ir rezultatus. Tai nematoma, bet gyvybiškai svarbi Vilniaus dalis.

Ir galbūt svarbiausia žinutė – prasmingas darbas nėra tik profesinis pasirinkimas. Tai būdas būti miesto dalimi, kurti bendruomenę ir keisti realius žmonių gyvenimus.