Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina kino ir televizijos režisierių Marių Rimkų. Pokalbis vystosi paliečiant ne tik kino industrijos užkulisius, bet ir pačią kūrybinio kelio esmę – sprendimus, abejones, discipliną ir intuiciją, kuri dažnai tampa svarbesnė už bet kokias iš anksto nustatytas taisykles.

Tai ne reklaminė, o refleksyvi laida – apie tai, kaip atrodo darbas kino aikštelėje iš vidaus, kokią kainą turi laikas, kodėl komanda yra svarbiau už pavienius talentus ir kodėl kūryba neatsiejama nuo atsakomybės.

Netradicinis kelias į kiną

Marius Rimkus pasakoja, kad jo kelias į kiną nebuvo nei greitas, nei patogus. Pradėjęs nuo teatro režisūros studijų, jis gana anksti suprato, jog akademinis kelias nebūtinai yra vienintelis būdas patekti į kino pasaulį. Vietoje to jis pasirinko praktinę patirtį – darbą kino teatre, nuolatinį filmų žiūrėjimą, pažinčių mezgimą ir kantrų laukimą, kol atsiras galimybė patekti į tikrą filmavimo aikštelę.

„Aš galvojau – jei Tarantino pradėjo nuo videokasečių nuomos, aš pradėsiu nuo kino teatro kasos.“

Būtent toks sprendimas, pasak režisieriaus, leido ne tik pažinti kino virtuvę, bet ir suprasti, kaip veikia industrija iš apačios – nuo paprasčiausių darbų iki sudėtingų kūrybinių sprendimų.

Kino aikštelės kultūra ir darbo vertė

Didelė laidos dalis skiriama kino aikštelės kultūrai – tam, kas dažnai nematoma žiūrovui. Rimkus pabrėžia, kad kino aikštelėje nėra „mažų“ ar „nereikšmingų“ darbų. Kuo didesnis projektas, tuo labiau specializuoti tampa žmonių vaidmenys, o kiekvieno klaida gali kainuoti laiką, pinigus ir bendrą rezultatą.

„Kuo didesnė produkcija, tuo mažiau darbų turi vienas žmogus, bet jis turi juos padaryti idealiai.“

Laikas čia tampa centrine ašimi – viskas planuojama taip, kad nebūtų bereikalingų judesių, dubliavimų ar chaoso. Tokia struktūra, pasak režisieriaus, išmoko pagarbos kitų darbui ir atsakomybės už savo sprendimus.

Lietuviško kino situacija šiandien

Kalbėdamas apie lietuvišką kiną, Marius Rimkus pastebi aiškų augimą – tiek filmų skaičiaus, tiek profesionalumo prasme. Vis dėlto jis įvardija ir problemą, apie kurią kalba jau ne vienerius metus: trūksta filmų, kurie būtų kažkur per vidurį – tarp gryno meno ir grynos komercijos.

„Mes turim arba komedijas, arba labai meninį kiną, bet tas vidurys pas mus dar labai trapus.“

Maža rinka, riboti biudžetai ir žiūrovų įpročiai verčia kūrėjus ieškoti nestandartinių sprendimų, tačiau kartu tai atveria erdvę eksperimentams ir savitam balsui.

Tarptautiniai projektai ir lietuvių profesionalai

Laidoje paliečiama ir tarptautinė patirtis – darbas su didelėmis užsienio produkcijomis. Rimkus teigia, kad lietuvių kino specialistai yra itin vertinami dėl savo darbo etikos, lankstumo ir noro padaryti daugiau nei iš jų tikimasi.

„Mūsų žmonės niekuo nenusileidžia Holivudo specialistams – kartais net juos lenkia.“

Pasak režisieriaus, būtent atsakomybės jausmas ir supratimas, kad projektų nėra begalybė, formuoja aukštą profesionalumo lygį.

Eurovizija, televizija ir montažo sprendimai

Atskira pokalbio dalis skiriama darbui su „Eurovizija“ ir televizija. Čia kūrybinė laisvė dažnai susiduria su formatais, greičiu ir terminais. Rimkus atvirai pasakoja, kad montaže svarbiausia gebėjimas racionaliai vertinti turimą medžiagą ir nekurti iliuzijų.

„Aš nepadarysiu iš podelio auksinio podelio, bet galiu padaryti geriausią įmanomą variantą.“

Ilgainiui, pasak jo, atsiranda intuicija ir „autopilotas“, leidžiantis greičiau priimti sprendimus ir nebeemociškai vertinti proceso.

Naujas filmas ir pagrindinė pamoka

Laidos pabaigoje kalbama apie naujai baigtą šeimos filmą ir visą kūrybinį kelią nuo filmavimo iki montažo. Rimkus pabrėžia, kad svarbiausia pamoka – turėti planą, bet būti pasiruošus jį bet kada keisti, jei situacija ar jausmas veda kita kryptimi.

„Reikia turėti taisykles, bet būti visiškai atviram tam, kas gali įvykti.“

Pokalbis baigiamas svajone – sukurti filmą, kuriame Vilnius būtų ne tik vieta, bet pilnavertis personažas.