„Labas, Vilniau!“ laidoje Timūro Augucevičiaus ir Lietuvos dainininko, dainų autoriaus ir hiphopo scenos atlikėjo Konstantino Lilo pokalbis. Atvirame interviu Konstantinas pasakojo apie savo muzikinį kelią, Lietuvos hiphopo sceną ir kultūrą, pirmuosius kūrybos žingsnius bei kelią nuo mažų hiphopo vakarėlių iki didžiųjų Lietuvos arenų. Taip pat skambėjo prisiminimai apie 90-ųjų Lietuvą, hiphopo bendruomenę, kūrybos procesą, koncertus ir tai, kaip per daugelį metų keitėsi jo muzika bei požiūris į kūrybą. Konstantinas Lilas atvirai kalbėjo ir apie šeimą, tėvystę bei šiandienį gyvenimo etapą, kuriame daugiau vietos atsirado ramybei ir artimiausiems žmonėms.

Konstantinas Lilas: nuo 90-ųjų vaikystės iki didžiųjų Lietuvos arenų

„Labas, Vilniau!“ studijoje Timūras Augucevičius kalbėjosi su dainininku, dainų autoriumi Konstantinu Lilu. Pokalbyje – ne tik muzika ir scena, bet ir 90-ųjų Lietuva, vaikystė, hiphopo kultūros pradžia, pirmieji kūrybiniai bandymai, kelias nuo mažų renginių iki arenų, šeima, tėvystė bei tai, kaip per daugelį metų keičiasi pats žmogus ir jo kūryba.

90-ųjų Lietuva ir karta, augusi permainų metu

Gimęs 1990-aisiais, Konstantinas Lilas save priskiria kartai, atsidūrusiai ant labai aiškios ribos – jo tėvai augo sovietinėje sistemoje, o jis pats buvo auginamas jau laisvoje ir demokratiškoje Lietuvoje. Vis dėlto šeimos auklėjimui didelę įtaką darė ankstesnės kartos patirtys.

„Mes gimėm ir augom ant pačios ribos – mūsų tėvai gimė ir augo sovietų tvarkoj, ir jie mus augino jau laisvam pasauly, demokratiškam pasauly, visiškai nesuprasdami, kas tai yra.“

Kalbėdamas apie savo vaikystę, atlikėjas prisimena ir visai kitokią kasdienybę nei tą, kurią šiandien patiria vaikai. Jo teigimu, dabartinei kartai daugelis dalykų atrodo savaime suprantami, o jo vaikystėje net paprastos pramogos buvo gerokai kuklesnės. Šis skirtumas ypač išryškėja kalbant apie vaikų gimtadienius, dovanas ir tai, kiek daug šiandien vaikai turi.

Pasak Konstantino, viena iš dabartinės kartos užduočių gali būti išmokti džiaugtis pasaulyje, kuriame beveik viskas pasiekiama lengvai.

Pirmieji tekstai ir pažintis su hiphopo kultūra

Kūryba į Konstantino gyvenimą atėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Rašyti jis pradėjo būdamas maždaug 11–12 metų, o vos po kelių metų jau lankėsi studijose ir bandė įrašinėti savo kūrybą.

Pirmieji tekstai gimė labai paprastai – kartu su draugais klausantis per radiją skambančių dainų, užsirašinėjant jų tekstus ir bandant kurti savus variantus. Kaip pats prisimena, pradžioje tai buvo labiau žaidimas, tačiau būtent iš tokių bandymų augo susidomėjimas muzika ir kūryba.

Svarbiu jo paauglystės laikotarpiu tapo ir susitikimas su Lietuvos hiphopo scenos atlikėjais. Būdamas vos 13–14 metų Konstantinas atėjo įrašinėti į studiją pas tuo metu jo paties klausytus ir dievintus atlikėjus. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai paauglystės herojai staiga tapo realiais žmonėmis, esančiais visai šalia.

Hiphopo bendruomenė ir Vilnius

Pokalbyje nemažai dėmesio skirta Lietuvos hiphopo kultūrai ir jos bendruomeniškumui. Konstantinas prisimena laikus, kai prie Vilniaus operos rinkdavosi hiphopo bendruomenė – reperiai, beatboxeriai, šokėjai, graffiti kūrėjai, prodiuseriai ir beatmakeriai.

Pasak jo, augant tokioje aplinkoje natūraliai norėjosi išbandyti skirtingas hiphopo kultūros formas.

„Hiphopas susideda iš kelių elementų. Vienas iš jų yra beatboxas, kitas gatvės šokiai, breikas, graffiti, ir tikras reperis viską būna praėjęs.“

Bendruomeniškumą atlikėjas išskiria kaip vieną svarbiausių aplinkos veiksnių, darančių įtaką žmogui. Jo manymu, aplinka, kurioje augame, gali būti ne mažiau svarbi nei mokykla ar konkretus mokytojas.

Nuo nišinių vakarėlių iki arenų

Vienas ryškiausių pokalbio momentų – prisiminimai apie kelią nuo mažų hiphopo vakarėlių iki didžiųjų Lietuvos arenų. Konstantinas pasakoja, kad tuo metu grupė buvo visiškai nišinė ir rengdavo hiphopo vakarėlius loftuose bei kitose erdvėse. Tūkstantis susirinkusių žmonių jau atrodė kaip didžiulė auditorija.

Todėl mintis surengti koncertą „Žalgirio“ arenoje tuo metu atrodė kaip visiška avantiūra.

Pasak Konstantino, būtent pirmoji arena tapo svarbiu lūžio tašku. Ji parodė, kad tai, kas ilgą laiką atrodė kaip nišinė kultūra, gali pasiekti gerokai didesnę auditoriją.

Atlikėjas taip pat prisimena, kaip tuo metu keitėsi visa Lietuvos koncertų kultūra. Anksčiau net populiariausi atlikėjai dažnai koncertuodavo klubuose ir baruose, o didesnių koncertinių programų, techninio pasiruošimo ir areninio formato tradicija Lietuvoje dar tik kūrėsi.

Kūrybos procesas: nuo emocijos iki deadline’o

Kalbėdamas apie kūrybą, Konstantinas išskiria dvi aiškias stadijas. Pirmoji – emocinė, kai netikėtai gimsta idėjos. Antroji – jau metodinė, kai prie tų idėjų reikia sėsti ir paversti jas konkrečiais kūriniais.

„Idėjų aš netikiu, kad tu gali prigimdyti sėdėdamas.“

Jo teigimu, idėjos dažniausiai ateina darant visiškai kitus dalykus, todėl kūrybai nebūtinai reikia specialios aplinkos ar iš anksto suplanuoto laiko. Tačiau atsiradus idėjai prasideda visai kitoks darbas – tekstų, aranžuočių ir kitų detalių dėliojimas.

Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka ir terminai. Konstantinas pripažįsta, kad kūrinį ar kitą kūrybinį projektą galima tobulinti be galo, todėl iš anksto nusibrėžtas ir viešai paskelbtas deadline’as padeda darbą užbaigti.

„Dego“ – daina, gimusi iš nesėkmingo koncerto

Laidoje skambėjo ir paties Konstantino Lilo kūrinys „Dego“. Atlikėjas papasakojo, kad ši daina išsiskiria tuo, jog turi labai konkrečią istoriją.

Kūrinio idėja gimė vieno itin nesėkmingo koncerto metu. Scenoje buvo mažai žmonių, neveikė technika, o visas pasirodymas atlikėjui tapo tikru išbandymu. Būtent tada galvoje gimė frazė „aš vienas degu“, iš kurios vėliau išaugo visas kūrinys.

Ši istorija tapo puikiu pavyzdžiu, kaip net nemaloni ar nesėkminga patirtis gali tapti naujos kūrybos pradžia.

Muzika keičiasi kartu su žmogumi

Per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė ne tik Lietuvos muzikinė scena, bet ir pats Konstantinas Lilas. Šiandien jo gyvenime daugiau ramybės, šeimos ir tėvystės, o šie pokyčiai atsispindi ir kūryboje.

Atlikėjas pasakoja, kad prieš 15–20 metų jo muzika buvo gerokai kitokia. Šiandien jo kūryboje atsiranda daugiau temų, susijusių su gyvenimu, šeima, vaikais, ramybe ir dabartiniu gyvenimo etapu.

Jis taip pat atvirai kalba apie tai, kaip vaikai tampa savotišku veidrodžiu. Kartais iš savo vaikų išgirdęs paties pasakytus žodžius Konstantinas supranta, kad kai kuriuos dalykus vertėtų gerai apgalvoti.

„Kartais kažką pasakau ir paskui išgirstu, kaip mano septynerių metų vaikas tą patį trimituoja, ir galvoju – okei, šitą reikia atsiminti, išsisaugot ir nebenaudot.“

Koncertai – mažiau, bet prasmingiau

Šiandien Konstantino ir jo grupės koncertų nėra daug. Ir tai – sąmoningas pasirinkimas. Atlikėjas sako, kad daugelį metų jie dirbo būtent tam, kad galėtų koncertuoti rečiau.

Dabar koncertas gali įvykti maždaug kartą per dvejus metus, o toks formatas jam yra priimtinas. Konstantinui svarbiau ne didelis koncertų skaičius, o vienas gerai paruoštas, įdomus ir ypatingas įvykis.

„Kur kas labiau patinka ruoštis koncertui, ruošti jo režisūrą. Ir kad tai būtų vienas didelis įvykis, įdomus tiek man, tiek klausytojai.“