„Labas, Vilniau!“ laidos vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbasi su Valstybinių miškų urėdijos atstovais -Juste Petrauskaite ir Egidijumi Kaluina – apie tai, kaip kasmet kinta Lietuvos eglučių tradicijos ir kokius darbus miškininkai nuveikia dar prieš tai, kai žaliaskarės pasiekia mūsų namus. Miškai gruodį tampa ne tik natūraliu šventės simboliu, bet ir bendruomeniškumo, gerumo bei tvarumo atspindžiu. Miškininkų pasakojimai atskleidžia nematomą, tačiau labai svarbią šventinio laikotarpio pusę: kaip eglutės užaugina emocijas, kaip šakos suartina žmones, o geros iniciatyvos išplečia šventės ribas.

Šventinės akcijos, kurios suburia Lietuvą

Miškininkai dalijasi, kad gruodis jų darbe – ypatingai judrus ir kupinas tradicinių iniciatyvų, kurios kasmet pritraukia vis daugiau žmonių. Viena ryškiausių – „Eglutė gyvenimui“, vykstanti drauge su Santaros klinikų kraujo centru. Donorams dovanojamos vazoninės eglutės, vėliau galinčios būti pasodintos ir užaugti į tikrus medelius.

Justė su šypsena pastebi: „mes dovanojame eglutes tiems, kurie dovanoja gyvybę – tai gražus simbolis, kurio kasmet laukia daugelis“.

Ne mažiau įsimintina ir miškininkų bei policijos bendradarbiavimo akcija, per kurią vairuotojai keliuose sustabdomi ne dėl pažeidimų, o dėl netikėtos dovanos – eglutės.

Kaip prisimena Egidijus: „iš pradžių žmonės nustemba ir išsigąsta, bet kai pamato eglutę, reakcija akimirksniu pasikeičia – atsiranda šypsena ir šiluma“.

Tačiau pati didžiausia ir masiškiausia tradicija – nemokamų eglių ir pušų šakų dalybos visoje Lietuvoje. Ši akcija vyksta jau devynioliktus metus ir kasmet sutraukia tūkstančius žmonių. Vietose, kur miškininkai pasirodo tik vidurdienį, pirmieji laukiantieji į eilę ateina jau prieš dvi valandas. Tai tampa ne tik būdu pasipuošti namus, bet ir bendruomenine švente, kurioje susitinka skirtingos kartos – nuo šeimų su vaikais iki senjorų, kuriems ši tradicija ypač miela.

Kintančios eglučių mados

Egidijus atskleidžia, kad per dvidešimt savo darbo metų matė ne vieną eglučių „madų bangą“. Buvo laikas, kai visi troško sidabrinių eglučių vazonuose, vėliau – daniškų kėnių, kurie garsiomis plantacijomis užauginami specialiai Kalėdoms. Šiandien žmonės renkasi labai įvairiai, tačiau lietuviška paprastoji eglė, užaugusi mūsų miškuose, vis dar turi ypatingą vietą.

Kaip sako Egidijus: „jeigu žmonės galvoja, kad nepirkdami eglės ją išsaugos – taip nėra. Mes kerpame tik tas, kurios miške neaugs – po linijomis, pakelėse. Geriau tegul ji pradžiugina jūsų namuose“.

Pokalbio metu išryškėja ir socialinė eglučių pirkimo tradicijos pusė. Į medelynus kasmet atvyksta šeimos, kurios nuotraukomis siunčiasi eglučių variantus namuose laukiančiai mamai, poros, kurios galiausiai nusiperka dvi eglutes – „jo“ ir „jos“, kad nereikėtų ginčytis.

Kaip eglutę prižiūrėti, kad ji džiugintų ilgai ir kaip oriai ją išlydėti?

Miškininkai dalijasi ne tik emocinėmis istorijomis, bet ir praktiniais patarimais. Apie kirstinę eglę Egidijus pabrėžia, jog svarbiausia – atnaujinti pjūvį, nes „sakai užsandarina indus, ir jeigu pjūvio neatnaujinsite, eglutė vandens nebegers, net jeigu pripilsite pilną stovą“. Vazoninė eglė reikalauja dar daugiau rūpesčio: kasdienio laistymo, drėgmės ir atsargumo dėl elektros girliandų.

Laidos svečiai atkreipia dėmesį ir į atsakingą šventės pabaigą. Po Kalėdų eglutę svarbu tinkamai išlydėti – nupuošti, nuvežti į surinkimo vietas ir jokiu būdu nepalikti miške.

Egidijus sako: „skauda širdį, kai pamatai miške išmestą eglę su žaisliukais. Jeigu ji džiugino jūsų namuose, taip pat oriai ją ir išlydėkite“.

Asmeninės miškininkų tradicijos

Pokalbio pabaigoje Justė ir Egidijus dalijasi savo asmeninėmis šventinėmis tradicijomis. Justė atvirai prisipažįsta, kad namuose visada renkasi lietuvišką, paprastą, iš miško atkeliavusią eglę ir patalpas puošia šakomis: „man patinka tas tikrumas, kvapas, ir kad visuose kambariuose jaučiasi miškas“. Egidijus taip pat išlieka ištikimas lietuviškoms eglėms, pabrėždamas jų natūralų grožį.

Laidos vedėja prideda savąją dilemą – dėl eglutės atkeliavimo į namus, ji su dukra kasmet tariasi iki paskutinės minutės: vienai norisi puošti jau gruodžio viduryje, kitai – išlaikyti senąją tradiciją laukti iki 23-iosios. Tai tik dar kartą parodo, kaip skirtingai šeimos kuria savo kalėdinį pasaulį ir kaip stipriai eglutė yra susijusi su laukimo magija.