„Labas, Vilniau!“ laidoje kviečiame pažvelgti į Vilnių iš jautresnės, filosofiškai gilesnės pusės. Fotomenininkas Imantas Selenis, jau dešimtmetį tyrinėjantis miesto erdves, dalijasi mintimis apie savo daugiasluoksnį projektą „Nostalgia Island“. Pokalbis virsta kelione po miesto rajonus, kuriuos dažnai apeiname, ignoruojame ar sąmoningai stengiamės išstumti iš savo miesto vizijos.

Vedėjos Kristinos Kanišauskaitės – Šaltmerės vedamas, Imantas atvirai pasakoja apie kūrybos kelią, ryšį su Londonu, grįžimą į Lietuvą, kolektyvinės atminties svarbą ir nematomą žmogų, slypintį už kiekvieno miesto kampo. Laida tampa ne tik apie fotografiją – tai pokalbis apie tapatybę, jauseną, tikrumą ir mūsų pačių santykį su Vilniumi.

Nuo miesto fasadų iki kolektyvinės atminties: kodėl šiandien svarbu žiūrėti į rajonus kitaip?

Imantas pasakoja, kad projektas „Nostalgia Island“ gimė iš ilgo ir jautraus miesto stebėjimo. Jį labiausiai domina ne pastatai, o tai, ką pastatai sako apie žmones. Ne fasadas, o jausena, kurią architektūra palieka.

Jo žodžiais, šis projektas kviečia iš naujo permąstyti mūsų santykį su miesto erdvėmis:

„Aš kviečiu šiek tiek kitomis spalvomis pamatyti tuos rajonus, kurie dabar jau įgavo įdomų ir istorinį sluoksnį.“

Sovietmečiu statyti kvartalai dažnai atsiduria neigiamų nuostatų lauke – tarsi būtų vietos, nuo kurių norime bėgti, iš kurių norime „išaugti“. Tačiau Imantas pastebi, kad šiuose rajonuose slypi ne tik istorija, bet ir unikalus identiteto sluoksnis. Daugeliui jo kartos vilniečių tai yra vaikystės, pirmųjų atradimų, pirmųjų santykių ir savęs pažinimo erdvės.

Čia svarbi ir kolektyvinės atminties dimensija: pastatai, kuriuos matome kasdien, yra mūsų jausmų, patirčių ir kartais net neišsakytų nuoskaudų simboliai. Fotografas kviečia pastebėti, kad net jeigu šios vietos kelia diskomfortą, jos vis tiek formuoja mus kaip miestą ir kaip bendruomenę.

Emocinė miesto topografija: kaip gimsta fotografija, kuri pasakoja daugiau nei matosi

Vienas reikšmingiausių projekto matmenų – tai, ką Imantas vadina „emocine miesto topografija“. Tai nėra paprasta dokumentika, nėra realybės fiksavimas. Menininkas pasakoja, kad jo tikslas – ne atkartoti tikrovę, o sukurti vizualų jausmą, leidžiantį žiūrovui pasinerti į savo pačių prisiminimus.

„Aš nedokumentuoju aplinkos, aš kuriu vaizdą… Uždedu tam tikras nostalgijos spalvas ant pilkumų.“

Spalvos, šviesos ir nuotaikos tampa priemone kurti vidinę kelionę po miestą, kurį visi pažįstame – tačiau kiekvienas savaip.
Projektas taip pat remiasi tekstinėmis patirtimis. Menininkas pasakoja apie bendradarbiavimą su kino režisieriumi Karoliu Kaupiniu, kuris padėjo transformuoti pokalbius ir prisiminimus į kūrinį, lydintį albumą.

Taip gimsta daugiasluoksnis darbas – ne tik vizualus, bet ir literatūrinis, kuriame vieta tampa emocijos šaltiniu, o emocija – nauju būdu pamatyti vietą.

Rajonai, kurių vengiame, bet kurie mus atspindi: ką slepia nepatogios miesto erdvės?

Imanto projektas kalba apie tai, kas dažnai lieka nutylėta – apie gėdą, nepatogumą ir psichologinį atstumą, kurį kuriame santykyje su savo miesto dalimis.

Menininkas tiksliai pastebi:

„Yra dalis žmonių, kurie jaučiasi blogai. Kita dalis jaučiasi gerai. Aš fokusavaus į tą žmonių dalį, kurie jaučiasi gerai.“

Kartais būtent „blogą reputaciją“ turinčios vietos yra tos, kuriose atsiskleidžia daugiausia žmogiškumo, nuoširdumo, tikrovės. Tai nėra patogūs rajonai, bet jie yra tikri. O tikrumas, pasak menininko, šiandien yra didžiausia vertybė.

Jis taip pat stebi, kad žmonės dažnai priešina save su vieta, kurios kilmės nenori pripažinti – ir šis vidinis konfliktas atskleidžia ne architektūros problemas, o emocines.

„Žmogus, kuris negeba priimti kritikos, greičiausiai yra nesusitaikęs su kažkuo, kas buvo praeityje.“

Šis projektas – tai bandymas išgydyti šį konfliktą, leisti pamatyti, kad net jei vieta nėra graži, ji gali būti prasminga.

Kelionė į Londoną ir grįžimas į save: kaip banko darbuotojas atrado fotografiją

Imanto kūrybinis kelias nėra tradicinis. Jis nebėgo į fotografiją nuo vaikystės ir nebuvo augęs laboratorijoje su tėvais menininkais. Jo istorija prasideda visai kitaip – nuo teisės studijų, karjeros banke ir kasdienybės, kurioje trūko žmogiško, apčiuopiamo rezultato.

Jis šmaikščiai prisimena vieną momentą, tapusį esminiu lūžiu: stebėjo žmogų, nukasiantį sniegą prie banko.
Tas žmogus matė savo darbo rezultatą. O Imantas – ne.

„Ar aš galiu taip suprasti rezultatą savo darbo?… Aš kūriau banko valdymo sistemas – abstrakcija, kuri net nenugula fiziniame formate.“

Londonas tapo ne tik profesionaline, bet ir vidine kelione. Ten jis iš naujo susipažino su savimi, savo tapatybe, savo kūrybine prigimtimi. Fotografija tapo būdu atrasti, suprasti, išjausti.

Ši patirtis, pasak jo, padėjo ne tik pamatyti kitą miestą, bet ir grįžus – pamatyti Vilnių naujai.

Kolektyvinės patirtys, tapusios knyga: kaip gimsta istorijos, jungiančios žmones ir vietas

„Nostalgia Island“ nėra tik menininko vieno balsas. Tai bendras daugialypis pasakojimas, sudėliotas iš žmonių istorijų, atsiminimų ir emocijų.

Imantas pasakoja, kad nuotraukas rodė beveik 20 žmonių, prašydamas pasidalinti, ką tos vietos jiems primena.
Šios istorijos nebuvo pažodinės dokumentikos detalės – jos tapo atspindžiais, emocijomis, jungtimis tarp praeities ir dabarties.

„Tai mūsų kolektyvinės atminties ir jausenos veidrodis.“

Ši kolektyvinė dimensija kūriniui suteikia unikalų atspalvį – jis ne tik rodo Vilnių, bet ir leidžia išgirsti žmonių santykį su juo.

Nostalgija kaip būdas būti čia ir dabar

Kalbėdamas apie kūrybą, Imantas pabrėžia, kad nostalgija nėra buvimas praeityje. Tai – būdas priimti savo istoriją ir per ją gyventi dabartyje.
Vedėjos paklaustas, ar pats moka būti čia ir dabar, menininkas šypsosi:

„Taip, ypač po to, kai gimė dukra.“

Tėvystė, pasak jo, grąžino į žemę, padėjo suprasti akimirkos vertę, išmokė ne tik žiūrėti, bet ir matyti.

Paroda ir kvietimas klausytojams: atraskite Vilnių naujomis akimis

Klausytojai kviečiami apsilankyti parodoje „Nostalgia Island“, vykstančioje „The rooster gallery“ prie Bernardinų sodo. Imantas pats veda ekskursijas, pasakodamas apie kūrybos procesą, vietų atradimus ir nematomą miesto pusę. Jo teigimu, kūriniai negyvena be pasakojimo – istorijos leidžia pamatyti ne tik vaizdą, bet ir jausmą.

Tai unikali galimybė patirti Vilnių kitaip: ne kaip turistinį atviruką, o kaip gyvą, tikrą miesto kūną, kuriame susipina laikas, asmeninės istorijos ir mūsų pačių vidiniai žemėlapiai.