Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina meno tyrinėtoją, šokio istoriką, kritiką ir vieną svarbiausių Lietuvos baleto istorijos tyrėjų – Helmutą Šabasevičių. Šis pokalbis ne tik pažymi Lietuvos baleto šimtmetį, bet ir atveria duris į profesionalaus baleto raidą, žmones, kūrusius ir tebekuriančius šią meno šaką, bei nuosekliai formuojamą tradiciją, kuriai šiandien jaučiame vis stipresnį kultūrinį dėmesį bei pagarbą.
Helmutas Šabasevičius, daugiau nei keturis dešimtmečius tyrinėjantis šį lauką, primena, kad Lietuvos baleto istorija nėra tik pasakojimas apie spektaklius ir sceną – tai visų pirma žmonių pastangų, iššūkių, lūžių ir kūrybos kelias. Kaip sako pats pašnekovas:
„Šimtas metų, kaip pažiūrėsi, ir daug, ir mažai… Lietuvos baletas augo, tvirtėjo ir šiandien tikrai galim juo didžiuotis“
Pirmasis profesionalus baletas ir kultūrinės ištakos
Pokalbyje prisimenama simbolinė 1925 m. gruodžio 4-osios data, kuomet Kauno Valstybės teatre buvo pristatyta Leo Delibo „Kopelija“. Tai – oficialiai laikomas profesionalaus baleto pradžios taškas Lietuvoje. Tačiau anot Helmuto Šabasevičiaus, iki šio momento kelią nutiesė keliolika tikrų entuziastų – dažnai pusiau mėgėjų, bet turėjusių didžiulį norą šokti ir kurti. Šis entuziazmas ilgainiui virto visavertės trupės pamatu.
Per pirmąjį dešimtmetį baletas Lietuvoje sustiprėjo tiek, kad trupa buvo pakviesta į tarptautines gastroles Europoje. Monte Karle bei Londone rodytų spektaklių serijos buvo didelis pripažinimas ir unikali galimybė Lietuvai. Tačiau istorija nebuvo tiesi – okupacijų metais trupa patyrė skaudų smūgį. „Artinantis antrajai sovietų okupacijai išvyko du trečdaliai baleto artistų“, – dalijasi Šabasevičius. Šis praradimas būtų galėjęs tapti tramplinu atgal, bet net tremtyje lietuviai subūrė trupę ir pastatė „Kopeliją“.
Baleto žmonės: likimai, vardai ir nepelnytai pamirštos istorijos
Šiame pokalbyje itin daug dėmesio skiriama baleto asmenybėms – tiek solistams, tiek tiems, kurių vardai lieka šešėlyje, tačiau kurių darbai formavo teatro kasdienybę. Išskirtinai paminima pirmoji Svanilda „Kopelijoje“ – Olga Malejinaitė, kurios likimas buvo trumpas, bet reikšmingas. Taip pat prisimenami ir mažiau žinomi šokėjai, kurių gyvenimo dokumentai saugomi archyvuose. Vienas jų – jaunas baleto mokinys Mykolas Vansevičius, kurio jautrus laiškas direktoriui liudija besąlygišką atsidavimą: „Būti be baleto man kaip mirtis“.
Helmutas pabrėžia ir chorinio baleto (kordebaleto) svarbą. Tai – scenos pagrindas, ant kurio statomas visas spektaklio įspūdis. Anot jo, stebėti ne tik solistus, bet ir bendrą trupės darną – tai suvokti baleto spektaklį kaip visumą, o ne atskirų talentų demonstraciją.
Baleto pedagogika ir šokėjo profesijos kaina
Baleto karjera – ne tik trumpa, bet ir labai reikalaujanti. „Baleto menas reikalauja labai daug darštumo, labai daug disciplinos“ – pabrėžia pašnekovas. Dienos rutinos, kasdienės treniruotės, fiziniai skausmai, nuolatinis kūno tobulinimas – tai yra šokėjo profesijos kasdienybė.
XX a. viduryje įsteigtas choreografijos skyrius dabartinėje Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje tapo kertiniu Lietuvos baleto profesionalumo akmeniu. Tūkstančiai jaunų šokėjų perėjo šią mokyklą, o daugelis vėliau tapo pedagogais, perduodančiais tradiciją tolesnėms kartoms.
Neatsiejama pokalbio dalis – komiškos ir dramatiškos istorijos iš teatro gyvenimo. Pavyzdžiui, solistės pasiaiškinimas, kad į spektaklį vėlavo „nes vaikai persuko laikrodį“ – šiandien skamba juokingai, tačiau anuomet galėjo baigtis spektaklio atšaukimu.
Aukso amžiai ir šiuolaikinis baleto veidas
Helmutas Šabasevičius išskiria kelis baleto aukso amžius. Vienas jų – tarpukaris ir pokaris; kitas – 7-9 dešimtmečiai, kai brendo didieji Lietuvos choreografai, tarp jų Vytautas Brazdylis. Tačiau ypač svarbi jo mintis: „Dabar irgi manau, kad mūsų baletas yra viename iš savo istorijos aukso amžių“.
Šiuolaikinė Lietuvos baleto scena – stipri ir marga. Čia dera klasikiniai spektakliai, tokie kaip „Žizel“, „Don Kichotas“, „Arlekino milijonai“, ir šiuolaikiniai pastatymai, atspindintys sudėtingas egzistencines temas. Repertuaro įvairovė tampa Lietuvos baleto kokybės ženklu.
Svarbus pokyčio ženklas – tarptautinės karjeros atlikėjos Jurgitos Droninos grįžimas vadovauti trupei. Tai – signalas, kad Lietuva šiandien yra patraukli erdvė profesionaliam baleto gyvenimui.
Parodos ir leidiniai: šimtmetį pasitinkant
Laidoje apžvelgiami šimtmečiui skirti renginiai, tarp jų – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus paroda „Šokimai, rodymai, nudavimai“. Anot Helmuto, ši paroda leis aiškiai pamatyti visus baleto istorijos klodus: nuo scenografijos iki archyvinių dokumentų. „Labai kviečiu atidaryme arba parodą pažiūrėti vėliau, nes ji veiks ilgai“.
Taip pat pristatoma ir Šabasevičiaus knyga „Baletas. Originalūs baletų ir šokio spektakliai Lietuvoje 1921–XXI a. pradžioje“, tapusi savotišku kultūriniu šimto metų gidu.
Linkėjimai šimtmečio proga
Pokalbio pabaigoje Helmutas perduoda šiltus linkėjimus visai baleto bendruomenei:
„Linkiu menininkams kuo geriausios sveikatos – tiek fizinės, tiek psichinės… Tik tai leidžia sukurti įtaigų ir mus įkvepiantį meną“.
O klausytojams – drąsos atrasti baletą iš naujo, leisti sau pajusti scenos magiją ir įsitraukti į kultūros šventę, kuri vyksta tik kartą per šimtą metų.
