Savižudybių prevencija Vilniuje, psichologinė pagalba ir gebėjimas laiku pastebėti žmogų krizėje – temos, apie kurias vis dar nėra lengva kalbėti atvirai. Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kartu su Vilniaus miesto savižudybių prevencijos algoritmo koordinatore Goda Nausėdaite ir Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ psichologe Giedre Dautartaite kalbėjosi apie savižudybių prevenciją, pagalbos galimybes, vyrų psichikos sveikatą ir tai, kodėl svarbu nebijoti klausti bei išklausyti. Pokalbyje pristatyta ir socialinė kampanija „Nesinešk visko vienas“, kviečianti žmones nebekaupti sunkumų savyje ir prireikus drąsiai ieškoti pagalbos.

Pokalbis skirtas ne tik savižudybių prevencijai, bet ir labai kasdieniškam klausimui – ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kai pastebime, kad šalia esantis žmogus išgyvena sunkų laikotarpį? Ar galime tiesiai paklausti apie savižudybę? Kaip reaguoti išgirdus teigiamą atsakymą? Ir kodėl kartais svarbiausia pagalba yra ne bandymas iš karto rasti sprendimą, o tiesiog pabūti šalia?

Savižudybių prevencijos situacija keičiasi

Pokalbio pradžioje pašnekovės atkreipia dėmesį į tai, kad per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje požiūris į savižudybių problemą keičiasi. Apie tai kalbama daugiau, atsiranda daugiau pagalbos priemonių, o visuomenė tampa sąmoningesnė psichikos sveikatos klausimais. Vis dėlto problema išlieka aktuali, o kartu su mažėjančiais skaičiais išlieka ir stigma bei skirtingas pagalbos prieinamumas įvairiose šalies vietose.

Goda Nausėdaitė laidoje pabrėžia, kad vien pats faktas, jog apie savižudybių prevenciją galima atvirai kalbėtis viešoje erdvėje, rodo tam tikrą visuomenės pokytį. Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus situacija tam tikra prasme skiriasi nuo kitų šalies regionų – sostinėje pagalbos paslaugų yra daugiau, o žmonės dažniau drįsta kalbėti apie savo sunkumus. Tuo metu regionuose problemą gali stiprinti mažesnis paslaugų ir specialistų prieinamumas bei kiti socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai veiksniai.

„Mes čia kaip sakau kartais gyvenam tam burbule, kur pagalbos prieinamumas yra visiškai kitoks, žmonės daug atviriau dalinasi apie savo sunkumus.“

Kodėl taip svarbu kalbėti?

Viena pagrindinių laidos temų – atviras pokalbis apie savižudybę. Visuomenėje vis dar gyvuoja mitas, kad tiesiai paklausus žmogaus, ar jis galvoja apie savižudybę, galima paskatinti tokias mintis. Tačiau specialistės pabrėžia, kad toks įsitikinimas nėra pagrįstas. Priešingai, tiesus ir ramus klausimas gali suteikti žmogui galimybę pagaliau įvardyti tai, ką jis ilgą laiką slepia savyje.

Goda Nausėdaitė pasakoja, kad žmonės dažnai bijo netinkamai sureaguoti, todėl vengia tokio pokalbio. Tačiau jeigu žmogus išgyvena krizę, galimybė apie ją pasikalbėti gali būti labai svarbi. Artimieji ir kolegos neprivalo diagnozuoti žmogaus būklės ar suprasti visų jo išgyvenimų – svarbiausia pastebėti pokyčius, parodyti, kad žmogus nėra vienas, ir paskatinti jį priimti pagalbą.

„Atviras klausimas jisai kaip tik suteikia galimybę tam žmogui pasidalinti tuo, kas visuomenėje yra labai stipriai stigmatizuojama.“

Pašnekovės taip pat pabrėžia, kad išgirdus žmogaus prisipažinimą apie mintis apie savižudybę nereikia manyti, jog dabar visa atsakomybė už jo gyvybę tenka klausimą uždavusiam žmogui. Pagalba nebūtinai reiškia gebėjimą pačiam išspręsti krizę. Kartais tai reiškia išklausyti, pabūti šalia, padėti žmogui susisiekti su specialistais ar tiesiog palydėti jį iki pagalbos.

„Mes netampam atsakingi, mes neturim išgelbėti, netampam kažkokie gelbėtojai. Mums tiesiog svarbiausia – būti.“

Ne visada krizė matoma iš pirmo žvilgsnio

Laidoje kalbama ir apie vieną sudėtingiausių situacijų – kai žmogus išoriškai atrodo laimingas, turi šeimą, darbą, bendrauja su aplinkiniais, tačiau viduje išgyvena didelę kančią. Pašnekovės atkreipia dėmesį, kad savižudybės rizikos ženklai ne visada yra akivaizdūs, todėl negalima remtis vien tuo, kaip žmogus atrodo iš šalies.

Svarbu atkreipti dėmesį į pasikeitusį elgesį, atsiribojimą, kalbas apie tai, kad gyvenimas tapo per sunkus, beviltiškumą ar užuominas apie norą viską baigti. Tačiau specialistės pabrėžia, kad nėra vieno universalaus požymio, pagal kurį būtų galima neabejotinai nustatyti savižudybės riziką.

Pokalbyje aptariamas ir paradoksalus atvejis, kai po ilgesnio depresinio laikotarpio žmogus staiga tampa gerokai linksmesnis, ramesnis ar aktyvesnis. Artimieji gali manyti, kad situacija pagerėjo, tačiau toks staigus pokytis taip pat gali būti signalas, į kurį verta atkreipti dėmesį.

„Nesinešk visko vienas“ – kampanija, kviečianti kalbėti

Didelė pokalbio dalis skirta socialinei kampanijai „Nesinešk visko vienas“, prie kurios kviečia prisidėti „Vilnius sveikiau“ komanda. Kampanijos tikslas – prakalbinti žmones, kurie savo sunkumus linkę laikyti savyje, o ypatingas dėmesys skiriamas vyrams.

Specialistės pastebi ryškų paradoksą: moterys dažniau kreipiasi pagalbos ir dažniau išsako turinčios savižudiškų minčių, tuo metu vyrai Lietuvoje nusižudo gerokai dažniau. Todėl kampanija siekia keisti įsitikinimą, kad vyras privalo būti stiprus, neverkti, pats išspręsti savo problemas ir visada pasirūpinti kitais.

„Norim prakalbinti vyrus, norim pasiekti vyrus, kurie savo sunkumus neša vieni, su nieko nesidalina.“

Kampanijoje pasitelkiami vyrų pavyzdžiai, siekiant parodyti, kad kalbėjimas apie savo sunkumus nėra silpnumo požymis. Pirmasis žingsnis nebūtinai turi būti kreipimasis į psichologą ar kitą specialistą. Kartais galima pradėti nuo pokalbio su draugu, šeimos nariu, žmona ar kitu artimu žmogumi. Esminė žinutė – nebekaupti visko savyje ir neleisti sunkumams augti tyloje.

„Nebebūtina visko nešti visada patiems. […] Galim pradėti išneškėti su draugeliais, su savo šeima, su savo žmonom.“

Pagalbos prašymas nėra silpnumas

Pašnekovės pabrėžia, kad žmogui, kuris išgyvena krizę, pagalbos ieškojimas gali būti sudėtingas žingsnis. Ypač tada, kai žmogus ilgą laiką buvo įpratęs viską spręsti pats. Todėl aplinkinių vaidmuo gali būti labai svarbus – jie gali ne tik pastebėti, kad kažkas negerai, bet ir padėti žmogui žengti pirmąjį žingsnį link pagalbos.

Laidoje aptariamos įvairios pagalbos galimybės Vilniuje: psichikos sveikatos centrai, Krizių įveikimo centras, „Vilnius sveikiau“ teikiamos psichologinės konsultacijos, savipagalbos grupės bei pagalbos linijos. Esant aukštai savižudybės rizikai, specialistės ragina nedelsti ir kreiptis skubios pagalbos.

Giedrė Dautartaitė taip pat paaiškina, kodėl kai kuriais atvejais žmogui gali būti reikalinga ligoninės pagalba. Tai nebūtinai reiškia bauginančią ar priverstinę patirtį, kurios dažnai baiminamasi. Krizės metu svarbu žmogų atitraukti nuo aplinkos, kurioje yra rizikos veiksnių ar impulsų, ir suteikti saugią erdvę, kurioje jis galėtų išbūti sunkų momentą su specialistų pagalba.

Pagalbos kelias gali būti ilgas

Pokalbio metu specialistės primena, kad savižudybės krizė dažniausiai nėra vienos dienos ar vieno įvykio klausimas. Žmogus gali ilgą laiką išgyventi kančią, todėl ir kelias iš jos gali pareikalauti laiko, kantrybės bei skirtingų pagalbos būdų. Nėra vienos universalios priemonės, kuri iš karto išspręstų visas problemas.

„Jeigu žmogus ilgai eina iki kančios, jisai labai ilgai iš jos tikriausiai ir kol išeis, tai gali užtrukti.“

Todėl svarbu neapsiriboti vienu bandymu padėti. Kartais žmogus pagalbos atsisako, kartais jam reikia laiko, kad galėtų ja pasinaudoti, o kartais tinkamas kelias randamas tik išbandžius keletą skirtingų pagalbos formų. Svarbiausia – nenustoti ieškoti sprendimų ir neleisti žmogui likti vienam su savo kančia.

Kodėl ryšys yra toks svarbus?

Galiausiai pokalbis grįžta prie vienos pagrindinių savižudybių prevencijos temų – žmogiško ryšio. Specialistės pabrėžia, kad žmogui krizėje gali būti ypač sunku pačiam inicijuoti pagalbą. Todėl kartais pirmasis ir svarbiausias dalykas, kurį gali padaryti aplinkinis žmogus, yra parodyti, kad jis mato, girdi ir yra pasirengęs pabūti šalia.

Tai aktualu ne tik tiems, kurie patys išgyvena krizę. Tai aktualu draugams, šeimos nariams, kolegoms, vadovams ir visiems, kurie kasdien susiduria su kitais žmonėmis. Gebėjimas pastebėti pokyčius, išdrįsti užduoti nepatogų klausimą ir nukreipti žmogų pagalbos gali tapti labai svarbia grandimi savižudybių prevencijoje.

„Man atrodo svarbu yra kalbėti apie tai, kad yra ir daugiau pasirinkimų, ne tik tai šis.“

Laidos „Labas, Vilniau!“ pokalbis su Goda Nausėdaite ir Giedre Dautartaite – kvietimas nebijoti sudėtingų temų, nevertinti žmogaus vien pagal jo išorę ir prisiminti, kad pagalba gali prasidėti nuo paprasto klausimo: „Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?“