Lietuvos teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė naujausiame spektaklyje „Vasarotojų karštinė“ imasi Carlo Goldoni klasikos ir kartu su kūrybine komanda ieško atsakymo, kodėl žmonių elgesys, ambicijos, konfliktai ir noras gyventi geriau išlieka aktualūs net praėjus keliems šimtmečiams. Mažajame teatre statomas spektaklis yra pirmoji „Vasarotojų trilogijos“ dalis, kurioje komedijos forma kalbama apie žmogiškąsias silpnybes, santykius, lūkesčius ir nuolatinį bandymą atrasti geresnį gyvenimą. Apie spektaklio kūrybinį procesą, režisierės darbą, abejones, improvizaciją ir teatro aktualumą Gabrielė Tuminaitė pasakojo laidoje „Labas, Vilniau!“.
Spektaklio gimimas – ne tik graži idėja
Kalbėdama apie režisieriaus darbą, Gabrielė Tuminaitė pabrėžė, kad spektaklio kūrimas nėra tiesus kelias nuo aiškios idėjos iki galutinio rezultato. Priešingai – kiekvienas naujas pastatymas tampa procesu, kuriame tenka iš naujo atrasti save, mokytis, priimti abejones ir reaguoti į tai, ką pasiūlo pati kūrybinė medžiaga. Net ir turint patirties, pradėjus statyti spektaklį neatsiranda visiškas užtikrintumas, kad viskas vyks pagal iš anksto susikurtą planą.
„Kiekvienas spektaklis visą laiką yra su labai daug ir savęs atradimu ir vėl reikia mokytis iš naujo gyventi, iš naujo dirbti.“
Režisierės teigimu, vienas svarbiausių gebėjimų kūryboje – priimti nežinomybę. Galvoje galima susikurti labai aiškią ir gražią spektaklio viziją, tačiau realybėje ne viską įmanoma įgyvendinti taip, kaip buvo sumanyta. Todėl režisieriui tenka ne tik kurti, bet ir nuolat atsisakyti dalies savo pirminės vizijos, prisitaikyti prie aktorių, erdvės, laiko ir kitų aplinkybių. Būtent ši įtampa tarp to, ką įsivaizduoji, ir to, ką iš tiesų gali įgyvendinti, tampa neatsiejama kūrybinio proceso dalimi.
„Visą laiką yra smagu fantazuoti, vaizduotis, pasidaryti tokį planą maksimumą, o po to žiūrėti, kad tu esi realus varganas, tas žmogelis, kuris gali tik tai įgyvendinsim iš to viso, iš tų visų svajonių tik mažąją dalį.“
„Vasarotojų karštinė“ – klasikinė istorija apie labai šiuolaikinį žmogų
Didelę pokalbio dalį užėmė Gabrielės Tuminaitės statoma Carlo Goldoni „Vasarotojų karštinė“ – pirmoji „Vasarotojų trilogijos“ dalis. Režisierė pasakojo, kad Goldoni Lietuvos publikai galbūt nėra toks gerai pažįstamas kaip kai kurie kiti klasikinės dramaturgijos autoriai, tačiau jo kūryboje slypi daug galimybių teatrui. Goldoni dramaturgija leidžia derinti komediją, žaidimą ir kartu kalbėti apie labai rimtus žmogaus pasirinkimus bei santykius.
„Vasarotojų karštinės“ veikėjai trokšta išvykti atostogų ir tikisi, kad kažkur kitur gyvenimas taps geresnis. Tačiau kartu su jais keliauja ambicijos, noras būti pastebėtiems, tarpusavio konkurencija, pavydas, meilės ir pripažinimo troškimas. Būtent dėl šių temų spektaklio istorija gali būti atpažįstama ir šių dienų žiūrovui. Režisierė atkreipia dėmesį į paradoksą: pasaulis susiduria su didžiuliais globaliais iššūkiais, tačiau žmonės vis tiek gali įsivelti į konfliktus dėl visiškų smulkmenų.
„Ir tie kivirčiai, tokie galbūt didžiosios gyvenimo kelionės, kaip čia akivaizdoje, jie yra komiškinės, jie yra bereikšmiai, bet tai tyrinėti šiais laikais irgi labai atrodo atpažįstama, kai pasaulyje darosi tokie globalus dalykai, o mes stringam ar ginčiamės dėl smulkmenų.“
Pasak G. Tuminaitės, būtent šis neatitikimas tarp didelių pasaulio problemų ir mažų asmeninių konfliktų yra viena iš priežasčių, kodėl Goldoni dramaturgija šiandien gali suskambėti taip gyvai. Žmonių elgesio modeliai iš esmės nesikeičia taip greitai, kaip keičiasi technologijos ar gyvenimo sąlygos. Žmogus vis dar nori būti mylimas, pastebėtas ir pasirinktas, vis dar siekia geresnio gyvenimo ir dažnai įsivaizduoja, kad laimė yra kažkur kitur.
Komedija, kuri leidžia pažvelgti į save
„Vasarotojų karštinės“ pasaulyje komedija tampa ne tik pramoga. Ji leidžia atskleisti žmogaus silpnybes, jo tikruosius norus ir prieštaravimus. Režisierė pabrėžia, kad drama ar tragedija kartais leidžia žmogui pasislėpti už didelių, iškilmingų jausmų, o komedija gali būti daug tiesesnė – ji nuima kaukę ir parodo žmogų tokį, koks jis yra.
„Po dramą ar tragediją galima pasislėpti, nes visi mes labai jausmus iškilmingus turim, o komedija yra psichoterapija visiems, nes ta kaukė turi būti atskleista ir tikriai ketinimai ir merkantiliškumas to žmogaus.“
Režisierė taip pat pabrėžia, kad jos spektaklio veikėjai nėra vienareikšmiai. Jų elgesį lemia ne vien egoizmas ar noras kažką kontroliuoti. Už daugelio jų veiksmų slypi labai žmogiškas poreikis būti priimtam, apkabintam ir išgelbėtam. Tai leidžia į komiškus personažus žvelgti ne tik su humoru, bet ir su tam tikru jautrumu – atpažįstant juose dalį savęs.
Nuo idėjos iki scenos – ilgas kelias
„Vasarotojų trilogijos“ projektas pradėtas gerokai anksčiau nei atsirado galimybė spektaklį pristatyti scenoje. Pirmoji kūrinio dalis buvo išversta dar COVID-19 pandemijos metu. Vėliau buvo verčiamos kitos trilogijos dalys, prie projekto prisidėjo Italijos kultūros institutas ir ambasada, o tada prasidėjo praktinis kelias – finansavimo paieškos, komandos formavimas, aktorių atranka, grafikų derinimas ir repeticijos.
Režisierė pasakojo, kad tokie procesai reikalauja ne tik kūrybinio užsidegimo, bet ir didelės ištvermės. Projektas ilgą laiką turi gyventi galvoje, net kai nėra aišku, kada tiksliai bus galima jį įgyvendinti. Vis dėlto būtent tai, kad idėja nepaleidžia ir po ilgo laiko, tampa ženklu, jog prie jos verta sugrįžti.
Aktorių paieškoje taip pat buvo pasirinktas procesas, leidęs ne tik atsirinkti žmones, bet ir išbandyti pačią medžiagą. Buvo organizuojami skaitymai, dirbtuvės ir vieši skaitymai, kurių metu kūrybinė komanda tikrino, kokį potencialą turi spektaklio medžiaga. Iš šio proceso palaipsniui susiformavo komanda – žmonės, kurie ne tik prisijungė prie projekto, bet ir patys įsitraukė į jo pasaulį.
Jaunieji aktoriai – galimybė iš naujo mokytis ir pačiai režisierei
Spektaklio kūrimo procese svarbi vieta teko ir jauniems aktoriams. G. Tuminaitė nesutinka su požiūriu, kad mažesnė profesinė patirtis savaime yra trūkumas. Priešingai, jauni atlikėjai į kūrybinį procesą ateina neturėdami tiek daug susiformavusių sceninių „štampų“, todėl gali pasiūlyti kitokį, šviežesnį žvilgsnį.
„Štampų kažkokių neturi. Galit formuoti pagal save, kas irgi padeda.“
Darbas su nauja karta režisierei tampa ir galimybe pačiai iš naujo permąstyti savo darbo metodus. Su ilgai pažįstamais aktoriais kartais pakanka vos kelių žodžių, nes bendras kūrybinis supratimas jau yra susiformavęs. Dirbant su naujais žmonėmis tenka ieškoti kitos kalbos, naujų formuluočių ir iš naujo įvertinti savo pačios darbo būdus. Tai nėra lengva, tačiau būtent šis nepatogumas leidžia neįstrigti viename kūrybos modelyje.
Mažojo teatro erdvė – ne dekoracija, o spektaklio dalis
Pokalbyje daug dėmesio skirta ir Mažajam teatrui, kuriame statoma „Vasarotojų karštinė“. G. Tuminaitė šią erdvę apibūdino kaip jaukią, magišką ir kartu sudėtingą perprasti. Mažoji scena reikalauja kitokio santykio su spektakliu – čia žiūrovas yra arti aktoriaus, todėl scenoje itin svarbus tampa pats žmogus ir jo buvimas.
Režisierės kūrybiniame požiūryje dekoracija nėra pagrindinis spektaklio objektas. Svarbiausia – žmogus, jo istorija, santykiai ir tai, kas vyksta tarp scenos ir žiūrovo. Būtent todėl Mažojo teatro erdvė jai atrodo tinkama vieta šiam spektakliui.
„Tai vis dėlto ta jo kažkokia magija padeda tą dėžutę atsiskleisti gražiausiam spalvom, talentais, va tak turi atsiskleisti.“
Spektaklio kūrėjai taip pat galvoja apie galimybę „Vasarotojų karštinę“ rodyti ne tik Vilniuje. Pasak režisierės, vienas iš teatro siekių yra keliauti po Lietuvą, todėl spektaklio dekoracijos ir techniniai sprendimai iš anksto pritaikomi ir didesnėms scenoms. Mažasis teatras šiuo atveju tampa savotišku startu – vieta, kurioje spektaklis gimsta ir įgauna formą, o vėliau gali keliauti toliau.
Vidinis kritikas ir būtinybė mokytis sustoti
Kalbėdama apie savo pačios kūrybinę patirtį, G. Tuminaitė neslėpė, kad net ir sukaupus nemažai profesinės patirties abejonės niekur nedingsta. Priešingai – kartais jos tampa dar stipresnės. Režisierė pasakojo apie vidinį kritiką, kuris nuolat verčia galvoti, kad galėjo būti geriau, ir neleidžia iki galo atsipalaiduoti net tada, kai jau pasiektas svarbus kūrybinio proceso etapas.
Tačiau intensyvus pasiruošimas premjerai taip pat primena apie būtinybę išlaikyti santykį su gyvenimu už teatro ribų. Režisierė pripažįsta, kad ruošiantis premjerai lengva pamiršti draugus, artimuosius, pomėgius ir įprastą kasdienybę, nes atrodo, jog visas pasaulis tuo metu sukasi tik aplink būsimą spektaklį. Todėl po premjeros svarbu atsitraukti, išvažiuoti ir sugrįžti į realybę, kurioje gyvenimas tęsiasi nepriklausomai nuo to, kas vyksta scenoje.
G. Tuminaitės pokalbis su Timūru Augucevičiumi – apie teatrą, kuris prasideda ne nuo premjeros, o nuo abejonės, klausimo ir noro ieškoti. Apie klasiką, kuri po šimtmečių vis dar kalba apie žmogų, jo ambicijas, silpnybes ir norą būti mylimam. Ir apie kūrybinį procesą, kuriame net patyrusiam režisieriui kiekvienas naujas spektaklis reiškia galimybę iš naujo mokytis, klysti, atrasti ir suprasti, kad ne viską gyvenime įmanoma suplanuoti.
