Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Gabiją Lunevičiūtę – „Miesto istorijų mokyklos“ įkūrėją, gidę, psichologę ir buvusią radijo žurnalistę. Tai ilgas, ramus ir prasmingas pokalbis apie miestą kaip patyrimą, apie istorijas, kurios suartina, ir apie gebėjimą lėtėti kasdienybės sūkuryje.

Vilnius – miestas, kurį galima atrasti iš naujo

Pokalbyje Vilnius atsiskleidžia ne kaip turistinis objektas ar fonas kasdienybei, bet kaip gyvas, daugiasluoksnis miestas, kuriame persipina istorijos, žmonės ir laikmečiai. Net ir ilgai jame gyvenantys vilniečiai, pasak Gabijos, dažnai jį mato labai siaurai – tuo pačiu maršrutu, tomis pačiomis gatvėmis.

„Kai pradedi labiau domėtis, miestas atsiveria visiškai iš kitos pusės – atsiranda gylis, atsiranda supratimas, kur tu esi ir kas čia buvo prieš tave.“

Gabija dalijasi patirtimi, kaip domėjimasis miesto istorijomis keičia santykį su vieta, kurioje gyveni, ir leidžia pamatyti ją ne paviršiumi, o sluoksniais.

Ekskursijos kaip bendras patyrimas

Didelė laidos dalis skiriama ekskursijoms – ne kaip pasivaikščiojimams su faktų vardijimu, bet kaip bendram patyrimui. Gabija pasakoja, kaip gimė idėja kurti ekskursijas vilniečiams ir miesto svečiams, o vėliau – ir šeimoms su vaikais.

Vaikams skirtos ekskursijos, pasak jos, pareikalavo visai kitokio požiūrio: trumpesnio tempo, daugiau žaidimo, judesio ir įtraukimo.

„Vaikams reikia kitokio pasakojimo – žaismingesnio, interaktyvaus, trumpesnio, bet tai nereiškia, kad turinys tampa paviršutiniškas.“

Pokalbyje atskleidžiama, kaip per žaidimą ir patirtį vaikai ne tik klausosi, bet ir įsimena, o šeimos ekskursijas atranda kaip laiką kartu.

Kodėl verta dovanoti įspūdžius, o ne daiktus

Artėjant šventiniam laikotarpiui laidoje natūraliai paliečiama ir dovanojimo tema. Gabija kalba apie tai, kad gyvenant pertekliaus sąlygomis, daiktai vis rečiau suteikia tikrą džiaugsmą, o vis labiau trūksta bendrystės ir buvimo kartu.

„Mes labai daug turime, bet mums labai trūksta bendrumo, sustojimo ir legalaus laiko sau.“

Ekskursijos, pasak jos, tampa ne tik dovana, bet ir galimybe pabūti kartu – be skubėjimo, be lūkesčio „spėti viską“.

Nuo žurnalistikos iki psichologijos

Laidoje daug dėmesio skiriama ir Gabijos profesiniam keliui. Ji pasakoja apie darbą radijuje, žurnalistikos patirtį, ekskursijų kūrimą ir sprendimą studijuoti psichologiją. Šios sritys, nors iš pirmo žvilgsnio skirtingos, susijungia per vieną bendrą ašį – žmogaus pažinimą.

„Man atrodo, kad čia nebuvo didelio pokyčio – visur esmė ta pati: suprasti ir padėti kitam suprasti.“

Psichologijos studijos ir darbas su žmonėmis tapo dar viena tylia, bet labai svarbia jos veiklos dalimi.

Laidos pabaigoje skamba labai asmeniškas ir šventinis palinkėjimas – lėtėti. Ypač tuo metu, kai norisi visur suspėti, viską paruošti ir visus patenkinti.

„Kalėdos ateis ir be mūsų lėkimo. Kartais tiesiog reikia sustoti ir pabūti.“

Tai pokalbis apie miestą, kuris gali būti artimas, apie istorijas, kurios sujungia, ir apie laiką, kurį galime rinktis praleisti prasmingai – su kitais ir su savimi.