„Labas, Vilniau!“ laidoje vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Dovilę Charpenet – projekto „Prancūzas ir troba“ kūrėją, kurios istorija prasideda nuo svajonės apie paprastesnį, ramesnį gyvenimą. Pokalbis apie tai, kaip iš miesto ritmo ji persikėlė į Molėtų rajoną, kaip gimė prancūziško stiliaus sodyba ir ką reiškia gyventi lėtai, sąmoningai bei kūrybingai.
Nuo miesto iki trobos: svajonės pradžia
Dovilė sako, kad projektas „Prancūzas ir troba“ gimė iš ilgamečio troškimo turėti vietą gamtoje, kur būtų galima atsikvėpti nuo miesto šurmulio ir leisti laiką su šeima. „Visada turėjau slaptą svajonę gyventi gamtoj ir turėti renovacijos projektą. Kai atėjo karantinas, buvo mano momentas – įtikinau vyrą, kad mums reikia namų kaime“, – prisimena ji.
Molėtų rajone įsigyta sodyba tapo ne tik asmeninės svajonės išsipildymu, bet ir naujos gyvenimo filosofijos pradžia. Čia atsirado vietos ne tik darbui ir kūrybai, bet ir tylai, savistabai bei paprastumui, kuris, kaip sako Dovilė, „iš pradžių atrodo kaip iššūkis, o vėliau tampa prabanga“.
Prancūziškas stilius lietuviškame kaime
Dovilės vyras Sedrigas – prancūzas, tačiau pati Dovilė šypsodamasi sako, kad jos prancūziškas akcentas – ne iš Paryžiaus, o iš gimtosios tarmės. „Prancūzijoj niekada negyvenau, nors žmonės galvoja, kad kalbu su prancūzišku akcentu. Tai tik mano tarmė ir kalbos defektas,“ – juokiasi ji.
Vis dėlto prancūziškas gyvenimo būdas tapo įkvėpimo šaltiniu. Dovilės sodyboje dera lietuviška troba, šiltas medžio kvapas ir subtilūs prancūziški estetikos principai – švara, tvarka, dėmesys detalėms. „Maisto laikas yra šeimos laikas. Niekas negali nueiti nuo stalo, kol visi nepavalgia. Net vaikai,“ – pasakoja ji apie ritualus, kurie padeda sustoti ir pajausti buvimą kartu.
Renovacija – darbas, džiaugsmas ir iššūkiai
Sodybos atnaujinimas nebuvo lengvas procesas. Dovilė pripažįsta, kad iš pradžių norėjusi viską daryti pati, bet greitai suprato, kad kaimo gyvenimas reikalauja ne tik romantikos, bet ir ištvermės. „Didžiausias iššūkis – rasti, kas padėtų. Norėjau viską daryti pati, bet pavargau. Vis tiek kaimas diktuoja savo tempą,“ – sako ji.
Nepaisant to, kiekvienas darbas tapo prasmingu. Tapyba, dekoras, gėlės, medžiai – visa tai Dovilei yra savotiška meditacija. „Lėtas gyvenimas man reiškia pamatyti, ką valgai, ką jauti, ką kuri. Vilniuje tam tiesiog nėra laiko,“ – dalijasi ji.
Viešumas ir jo kaina
Projektas „Prancūzas ir troba“ socialiniuose tinkluose sulaukė tūkstančių sekėjų. Dovilės pasidalintos akimirkos iš sodybos įkvėpė daugelį, tačiau kartu atnešė ir netikėtą viešumo naštą. „Kai žmonės tave pradeda atpažinti gatvėje, supranti, kad nebenori būti matomas. Man patinka eiti gatve ir būti tiesiog nežinomu žmogum,“ – sako Dovilė.
Viešumas privertė ją permąstyti savo santykį su socialiniais tinklais. „Vienu metu supratau, kad visą laiką esu telefone, o mano vaikai – antrame plane. Reikėjo sustoti. Jie užaugs, o laiko nebegrąžinsi.“ Šis sustojimas tapo jos gyvenimo lūžio tašku – nuo to laiko Dovilė gyvena sąmoningiau, ramiau ir labiau čia ir dabar.
Rojus Molėtų kaime
Dovilė sako, kad Molėtų sodyba tapo jos vidinės pusiausvyros vieta – šiuolaikinio žmogaus svajonės simboliu. „Mano rojus yra čia, Lietuvoje – ne Paryžiuje, ne Tailande, o Molėtų rajono kaime. Tai mano vieta, mano ramybė,“ – atvirauja ji.
Nors ateities ji neplanuoja, Dovilė tiki, kad šis projektas – tik pradžia. Tai daugiau nei namai ar interjeras. Tai kelionė į save, kuri moko lėtumo, kantrybės ir paprastumo. Jos istorijoje atsispindi šiuolaikinės moters stiprybė – gebėjimas derinti šeimą, kūrybą ir savęs paieškas, išlaikant šilumą ir autentiškumą.
Apie gyvenimo balansą ir tikrąsias vertybes
„Prancūzas ir troba“ – tai ne tik gražūs vaizdai ar prancūziška estetika. Tai pasakojimas apie gyvenimo balansą, apie tai, ką reiškia kurti, auginti ir keistis. Dovilė kalba apie išmoktas pamokas, apie tai, kad gyvenimas nėra tobulas, bet būtent tame netobulume slypi tikras grožis.
„Aš manau, kad tokį projektą apsimti reikia žinoti, kad pats turėsi dirbti. Nebus atostogų. Bet jeigu tau patinka tas darbas – tada viskas įmanoma,“ – sako ji. Šie žodžiai tampa tarsi metafora visam jos gyvenimui: jei įdedi širdį, bet koks projektas gali virsti tavo asmeniniu rojumi.
