Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbina Aidą Bubiną – operatorių, keliautoją, motociklininką, alpinistinių kelionių organizatorių ir vieną iš iniciatyvos „Kelio knyga“ žmonių, nuosekliai vežančių paramą Ukrainai.

Tai pokalbis apie žmogų, kuriam kelias niekada nėra vien tik atstumas nuo vieno taško iki kito. Aido istorijoje kelias tampa patirtimi, meditacija, išbandymu, o pastaraisiais metais – ir labai konkrečia pagalba tiems, kurie kariauja už Ukrainos, o kartu ir mūsų visų, saugumą.

Nuo filmavimo iki gyvenimo pokyčių

Pokalbis prasideda nuo Aido profesinio kelio. Timūras primena jų pažintį per filmavimo darbus, reportažinę stilistiką, kamerą ant peties ir projektus, kuriuose teko matyti gyvenimą labai arti. Vienas ryškesnių Aido etapų – filmavimas laidoje „Farai“, kur operatoriaus darbas reiškė ne tik techninius įgūdžius, bet ir gebėjimą greitai reaguoti, išlikti ramiam bei matyti situacijas tokias, kokios jos yra.

Aidas pasakoja, kad filmavimas jo gyvenime atsirado po 2008-2009 metų krizės, kai teko uždaryti su statybomis susijusią įmonę ir iš naujo apsispręsti, ką veikti toliau. Tuo metu buvo du dalykai, kurie iš tiesų traukė – filmavimas ir burlentės. Kadangi iš Lietuvos išvykti ten, kur visus metus vasara, nesinorėjo, pasirinkimas natūraliai pasisuko į filmavimą.

Kalnai, Mont Blanc ir pamoka apie procesą

Kita pokalbio tema – kalnai ir Aido organizuotos alpinistinės kelionės prie Mont Blanc. Jis pasakoja, kad šiandien į pačią viršūnę žmonių nebeveda, nes vis dažniau susiduria ne tiek su fiziniu, kiek su psichologiniu nepasirengimu. Pasak Aido, žmonės sportuoja, treniruojasi, bet kalnuose svarbiausia tampa galva, gebėjimas priimti diskomfortą, šaltį, nuovargį ir neapibrėžtumą.

Ši pokalbio dalis tampa platesne mintimi apie gyvenimą. Aidas pabrėžia, kad kalnuose, kaip ir gyvenime, svarbiausia nėra vien tik galutinis taškas. Viršūnė gali nesuteikti to jausmo, kurį žmogus buvo susikūręs savo galvoje. Todėl tikroji vertė slypi pačiame ėjime.

„Tu turi mėgautis pačiu procesu, o ne pačiu finalu.“

Ši mintis tampa viena pagrindinių viso pokalbio ašių. Ji tinka kalnams, ilgoms kelionėms motociklu, pagalbai Ukrainai ir kasdieniam pasirinkimui veikti, net kai rezultatas nėra greitas ar lengvai pamatuojamas.

Motociklai ir ilgos distancijos

Didelė pokalbio dalis skirta Aido kelionėms motociklu. Jis pasakoja, kuo ilgas atstumas motociklu skiriasi nuo kelionės automobiliu. Automobilyje vairuotojas gali reguliuoti temperatūrą, komfortą, sėdėjimo poziciją, o motocikle viskas daug tiesiogiau. Šaltis, karštis, vėjas, lietus, nuovargis – viskas juntama kūnu.

Pasak Aido, nuovargio prasme tas pats atstumas motociklu gali būti gerokai sunkesnis nei automobiliu. Jis pats yra susikūręs asmeninę, moksliškai nepatvirtintą, bet patirtimi paremtą formulę – motociklu nuvažiuotas atstumas pagal nuovargį gali prilygti maždaug tris kartus ilgesnei kelionei automobiliu.

Viena įspūdingiausių Aido kelionių – maršrutas nuo Nordkepo Norvegijoje iki Tarifos Ispanijoje. Tai šiauriausias ir piečiausias žemyninės Europos taškai. Visas maršrutas siekė apie 6200 kilometrų, kuriuos Aidas įveikė per 56 valandas.

„6200 kilometrų per 56 valandas. Tai yra dvi su puse paros be poilsio, sustojimai tik degalų papildymui.“

Aidas pabrėžia, kad tokie važiavimai nėra spontaniškas avantiūrizmas. Tai patirtis, pasiruošimas, savęs pažinimas ir gebėjimas suprasti savo ribas. Kartu tai ir savotiška meditacija. Vieni žmonės gali medituoti sėdėdami tyloje, o Aidui tam reikia judesio.

„Man taip nesigauna sėdėti, man reikia veiksmo, judesio, ir važiuojant motociklu labai gera meditacija.“

Pagalba Ukrainai ir „Kelio knyga“

Pastaraisiais metais Aido kelionių patirtis įgavo labai konkrečią prasmę. Ilgi atstumai, gebėjimas vairuoti daug valandų, ištvermė ir įprotis veikti diskomforte tapo svarbūs vežant paramą Ukrainai.

Pirmą kartą po plataus masto Rusijos invazijos Aidas į Ukrainą išvažiavo 2022 metų vasario 27 dieną – trečią karo dieną. Nuo tada parama tapo nuolatine veikla. Dažniausiai kelionė į abi puses iki Dombaso ar kitų vietų, kur reikia pristatyti pagalbą, siekia apie 5000 kilometrų ir trunka apie penkias dienas.

Aidas pasakoja, kad „Kelio knyga“ remia tuos dalinius ir žmones, kuriais pasitiki. Per kelerius metus susiformavo ryšiai, atsirado aiškesnis supratimas, kam pagalba tikrai pasiekia tikslą. Pokalbyje atvirai kalbama ir apie tai, kad karo sąlygomis būtina atsargiai rinktis, kam vežti paramą, nes korupcijos faktoriaus atmesti negalima.

„Veži tiems žmonėms, kuriais tu pasitiki, kuriais per tuos visus metus atsirado toks glaudus ryšys, jie tapo tavo draugais.“

Paramos poreikiai ir aukojimo nuovargis

Laidoje aptariama ir tai, kaip per ketverius karo metus keitėsi paramos poreikiai. 2022 metų rudenį itin reikėjo generatorių, nes Rusija pradėjo naikinti Ukrainos energetinę infrastruktūrą. Vėliau dalis poreikių pasikeitė, tačiau kai kurie dalykai išlieka nuolat reikalingi.

Aido ir „Kelio knygos“ kryptis dažniausiai susijusi su transporto priemonėmis. Automobilių poreikis Ukrainoje nesumažėjo, o intensyvėjant dronų karui jis dar labiau išaugo. Transportas fronte dažnai gyvena trumpai, todėl jo reikia nuolat.

Pokalbyje daug dėmesio skiriama ir aukojimo tendencijoms. Aidas pastebi, kad bendra parama tolygiai mažėja. Žmones trumpam suaktyvina rezonansiniai įvykiai, bet ilgalaikėje perspektyvoje nuovargis akivaizdus. Vis dėlto net maža reguliari parama turi prasmę. Vienas euras ar keli eurai, jei tokių aukotojų daug, tampa realiais pirkiniais, realiu kuru, realiomis priemonėmis.

„Net ir euras yra geriau negu nieko.“

Ši pokalbio dalis svarbi ne tik dėl Ukrainos. Ji primena, kad pagalba nebūtinai turi būti didelė ar herojiška. Kartais svarbiausia yra tęstinumas – ne vienkartinis emocinis impulsas, o įprotis prisidėti tiek, kiek gali.

Saugumas Ukrainoje ir pasikeitusi karo realybė

Timūras su Aidu kalbasi ir apie keliones Ukrainoje, saugumo taisykles bei pasikeitusią karo realybę. Aidas sako, kad važiuojant reikia laikytis aiškių principų, vengti nereikalingos rizikos, neiti ten, kur pavojus akivaizdus, ir suprasti, kad saugumas dažnai priklauso nuo elgesio.

Vienas didžiausių pokyčių – dronų karas. Jei karo pradžioje tam tikras atstumas nuo kontaktinės linijos dar galėjo atrodyti sąlyginai saugus, dabar situacija pasikeitusi. Dronai išplėtė pavojingą zoną, todėl net 30, 40 ar 50 kilometrų nuo fronto nebūtinai reiškia saugumą.

Aidas neslepia, kad važiuoja ne pramogauti. Tikslas yra nuvežti pagalbą, išsikrauti, pabendrauti ir grįžti atgal rinkti naujos paramos.

Ukrainos kontūras motociklu

Viena iš Aido paramos rinkimo formų – kelionė motociklu, kurios metu jis bandė Europos žemyne atkartoti Ukrainos kontūrą. Tai buvo apie 8000 kilometrų kelionė, kurioje pats važiavimas tapo žinute. Ne tiesioginiu prašymu kasdien aukoti, bet priminimu, kad karas tęsiasi, kad pagalbos vis dar reikia ir kad kiekvienas gali prisidėti.

Aidas atvirai kalba, jog paramos rinkimas reikalauja jautrumo. Negalima kasdien spausti žmonių ir reikalauti duoti pinigų. Kiekvienas turi savo gyvenimą, šeimą, mokesčius, paskolas ir rūpesčius. Todėl svarbu rasti būdą kalbėti taip, kad žmonės nepavargtų, bet nepamirštų.

„Reikia suprasti ir žmones, kad netgi tie pastovūs rėmėjai negali kiekvieną dieną.“

Pokalbis apie veikimą, kuris ramina

Šis „Labas, Vilniau!“ pokalbis nėra tik apie ekstremalias keliones, kalnus ar motociklus. Iš esmės tai pokalbis apie veikimą. Apie žmogų, kuris savo patirtis, įgūdžius, fizinę ir psichologinę ištvermę pavertė pagalba kitiems. Apie tai, kad prasmė dažnai atsiranda ne tada, kai viskas patogu, o tada, kai pasirenki daryti tai, ką gali.

Pokalbio pabaigoje Timūras apibendrina, kad tokios istorijos atneša vilties ir ramybės. Jos primena, kad dangus negriūva, nes aplink yra daug žmonių, kurie dirba, ruošiasi, veža, organizuoja, aukoja ir tyliai daro tai, kas svarbu.

Tai laida apie kelią, kuris veda ne tik per Europą, kalnus ar Ukrainos miestus. Tai kelias per atsakomybę, bendruomenę ir gebėjimą nepasiduoti nuovargiui.