Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina rašytoją ir biologijos mokytoją Neringą Vaitkutę – kūrėją, kurios pasakojimuose susitinka gamtos mokslai, lietuvių mitologija, vaikystės patirtys, paslaptingi miškai ir gyvybės stebuklas.

Tai pokalbis apie pasaulį, kuriame biologija ir pasaka ne prieštarauja viena kitai, o papildo viena kitą. Neringa Vaitkutė kalba apie tai, kaip gamtininkės smalsumas padeda rašyti knygas, kodėl gyvojoje gamtoje nėra beprasmių dalykų, kaip medžiai, bitės, paparčiai ar net pelkių žaltvykslės gali tapti pasakojimų veikėjais, o senosios tautosakos būtybės – ne tik mistikos, bet ir labai žmogiško pasaulio suvokimo dalimi.

Biologija, kuri padeda pasakoti istorijas

Pokalbio pradžioje Neringa Vaitkutė pasakoja apie savo ankstyvą apsisprendimą studijuoti biologiją ir apie tai, kaip ši sritis tapo neatsiejama nuo jos kūrybos. Biologija jai padeda matyti ryšius, priežastis ir pasekmes, suprasti procesų pradžią ir pabaigą, pastebėti smulkmenas, kurios dažnai lieka nepamatytos.

Rašytojos kūryboje gamta nėra vien fonas. Ji tampa gyvu, veikiančiu pasauliu, kuriame kiekvienas organizmas turi savo vietą. Net tie gyviai, kurie žmogui atrodo nemalonūs ar nereikalingi, ekosistemoje atlieka svarbų vaidmenį. Todėl pokalbyje ne kartą grįžtama prie minties, kad į pasaulį verta žiūrėti plačiau – ne tik per žmogaus naudą ar patogumą.

„Gyvoje gamtoje viskas turi prasmę, net jei mums atrodo, kad tos prasmės nėra.“

Gebėjimas žavėtis – tarsi vidinis kompasas

Vienas gražiausių pokalbio motyvų – Neringos Vaitkutės gebėjimas žavėtis. Ji pasakoja, kad šis bruožas tikriausiai yra įgimtas: gebėjimas aikčioti, matyti mažus dalykus, sustoti prie žievės, lapo, miško šviesos ar nepaaiškinamos nuojautos.

Šis žavėjimasis nėra paviršutiniškas. Tai būdas būti pasaulyje, kuris leidžia pastebėti daugiau – ne tik faktus, bet ir jų gyvybę. Toks žvilgsnis persikelia ir į knygas, ir į pamokas, ir į kasdienį santykį su gamta.

„Aš moku žavėtis mažais dalykais, ir knygose tai atsispindi.“

Laidoje ši tema išsiskleidžia labai šiltai: vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė ne tik klausia, bet ir pati įsitraukia į tą pasakojimo ritmą, kuriame miškas ima atrodyti nebe kaip vieta pasivaikščioti, o kaip gyvas pašnekovas.

Vaikystės knygos, kaimo istorijos ir mitologijos šaknys

Neringa Vaitkutė pasakoja, kad jos vaizduotei didelę įtaką darė ankstyvas savarankiškas skaitymas, vaikystės vasaros kaime ir paslaptingi suaugusiųjų pasakojimai, kuriuos vaikai nugirsdavo ne visada iki galo suprasdami. Tie fragmentai – apie užkalbėjimus, nepaaiškinamus įvykius, ypatingų galių turinčius žmones – tapo vidiniu pasakojimų šaltiniu.

Ypatingą vietą jos atmintyje užima tautosakos rinkinys „Laumių dovanos“, kurį ji atrado paauglystėje kaimo bibliotekoje. Ši knyga, pasak rašytojos, ne vienerius metus buvo jos vasarų knyga. Per ją atsivėrė pasaulis, kuriame senųjų žmonių kalbėjimas, mitinės būtybės ir kaimo atmintis susiliejo į labai gyvą, šiurpų ir kartu traukiantį pasakojimų audinį.

„Tos istorijos man paliko tokį gilų įspūdį, kad aš tiesiog įtikėjau – buvo žmonių, kurie matė, girdėjo, sutiko laumes, raganas, visus šituos dalykus.“

Miškas, tamsa ir tai, kas slepiasi už regimo pasaulio

Pokalbyje daug vietos skiriama miškui – ne tik kaip biologinei ekosistemai, bet ir kaip paslaptingai erdvei, kurioje veikia vaizduotė, nuojautos ir senieji pasakojimai. Neringa Vaitkutė kalba apie tamsą, kuri kaime būdavo visai kitokia nei šiuolaikiniame mieste. Kai žmogus nebegali pasikliauti rega, paaštrėja kiti pojūčiai, o vaizduotė ima kurti tai, kas galėtų slypėti šalia.

Taip atsiranda vietos laumėms, aitvarams, kaukams, raganoms, žaltvykslėms ir kitoms mitinėms būtybėms. Rašytoja pabrėžia, kad senosios lietuvių tautosakos būtybės dažnai nėra nei vienareikšmiškai geros, nei blogos. Jos tiesiog yra – veikiančios pagal savą logiką, ne visada patogią žmogui.

Pokalbyje aptariamos ir žaltvykslės – paslaptingos pelkių švieselės, kurios gali būti aiškinamos gamtos reiškiniais, bet kartu išlaiko savo mitinį, nepaaiškinamą žavesį. Neringai įdomu ne tik tai, kas iš tikrųjų nutinka, bet ir tai, kodėl žmonės šimtmečius apie tai pasakojo.

Medžiai, turintys sielą

Viena stipriausių laidos temų – medžiai. Neringa Vaitkutė pasakoja apie vaikystės klajones miškuose, apie norą liesti žievę, jausti skirtingas jos faktūras, atpažinti medį ne tik akimis, bet ir visu kūnu. Medis jai nėra nebylus objektas. Tai gyva būtybė, kurios laikas, ritmas ir tyla skiriasi nuo žmogaus, bet yra juntami.

Rašytoja prisimena, kaip atsiremdama į ąžuolą jausdavo medžio šilumą ir įsivaizduodavo lėtą, šaknimis ir lapais kylantį mąstymą. Medžiai jai visada buvo kažkas ypatinga – ilgaamžiškumo, ramybės, gilumos ženklas.

„Medžiai man visą laiką buvo kažkas ypatinga. Man patinka, kad jie gali gyventi tiek laiko, man patinka suvokti, kad jie žino, kad aš esu.“

Ši mintis laidoje suskamba ne kaip metafora, o kaip labai asmeniškas santykis su gyvybe. Medžiai miega, bunda, meta lapus, išgyvena metų laikus ir kviečia žmogų sulėtėti.

Bitės – ryšininkės tarp pasaulių

Kalbėdama apie jungtį tarp šio pasaulio ir paslaptingesnių, nematomų sferų, Neringa Vaitkutė išskiria bites. Biologiniu požiūriu jos svarbios kaip augalų apdulkintojos, medaus nešėjos, bendruomeniniai vabzdžiai. Tačiau tautosakoje ir simboliniame mąstyme bitės įgyja dar gilesnę prasmę.

Rašytoja kalba apie bites kaip apie gyvybės, šeimos, vaisingumo ir žinios nešėjas. Jos gyvena medžių drevėse, kyla nuo kamieno į lają, juda tarp žemės ir šviesos. Todėl bitės, jos manymu, gali būti suvokiamos kaip ryšininkės tarp pasaulių – tarp mūsų kasdienybės ir to, kas yra aukščiau, giliau, toliau.

„Bitės yra patys geriausi ryšininkai tarp šio pasaulio ir dausų.“

Ši pokalbio dalis itin poetiška: bitės čia tampa ne tik gamtos dalimi, bet ir skraidančia viltimi, paguodos ženklu, švelniu priminimu, kad gyvybė jungia daugiau, nei žmogus mato.

Liepa – pasaulio medis

Laidoje kalbama ir apie pasaulio medžio vaizdinį. Paklausta, kokį medį pasirinktų pasaulio medžiu, Neringa Vaitkutė pasirenka liepą. Jai tai medis, turintis orumo, švelnumo, kvapo, aukščio ir šaknų tvirtumo.

Liepa jos pasakojime iškyla kaip gyvas bokštas, kaip medis, kuris matomas iš toli, kurio žiedų kvapas užlieja miestą ir kaimą, o laja gali siekti debesis. Tai medis, jungiantis žemę, žmogaus pasaulį ir aukštesnes erdves.

„Jeigu rinkčiausi pasaulio medį, aš pasirinkčiau liepą. Liepa yra pats mieliausias mano medis iš visų.“

Per liepą pokalbis vėl grįžta prie platesnio pasaulio suvokimo – prie minties, kad po mūsų kojomis ir virš mūsų gali būti daugiau, nei matome kasdienybėje.

Gamta nėra žmogaus nuosavybė

Svarbi pokalbio dalis skirta ir atsakingam santykiui su gamta. Neringa Vaitkutė kalba apie tai, kaip augino savo vaikus – mokė nevartoti be reikalo, rinktis naudotus daiktus, nemėtyti šiukšlių, nelaužyti šakų, neskinti augalų vien tam, kad po kelių minučių juos numestum.

Šis auklėjimas nėra moralizavimas. Tai pastanga nuo mažens ugdyti suvokimą, kad augalas yra gyvas, kad medžio šaka, žiedas ar grybas turi savo paskirtį, o gamta verta pagarbos ne todėl, kad ji naudinga žmogui, bet todėl, kad ji yra gyva.

Pokalbyje aiškiai nuskamba ir platesnė mintis: Žemė nėra žmonių planeta siaurąja prasme. Žmogus joje atsirado labai vėlai, o gyvybė egzistavo milijardus metų iki mūsų. Toks suvokimas kviečia į nuolankesnį, pagarbesnį santykį su pasauliu.

Kūryba kaip būdas matyti daugiau

Neringos Vaitkutės pasakojime kūryba gimsta iš daugelio šaltinių: biologijos žinių, tautosakos, vaikystės prisiminimų, kaimo bibliotekų, miško patirčių, šeimos pasivaikščiojimų, augalų kvapų ir gebėjimo nenustoti klausti. Jos pasaulyje mokslas ne panaikina stebuklą, o jį pagilina.

Ji žino, kaip veikia gyvybės procesai, kaip sudaryta Saulės sistema, kaip vyksta gamtos ciklai. Tačiau kartu išlieka noras, kad už viso to būtų „truputėlį daugiau“. Būtent tas daugiau ir tampa pasakojimų erdve – vieta, kur biologija susitinka su mitologija, o faktas su vaizduote.

Tai pokalbis, kuris kviečia dažniau išeiti į mišką, įsižiūrėti į medžio žievę, išgirsti bičių dūzgimą, užuosti liepų žydėjimą ir prisiminti, kad pasaulis yra kur kas gyvesnis, nei kartais leidžiame sau matyti.

„Dažniau pabūkite miške, išsivalykite sielą ir mintis – iš tikrųjų nuostabus dalykas.“